1236 metų ruduo buvo tas laikas, kai viena mūšio diena iš esmės pakeitė visos Šiaurės Europos politinį žemėlapį. Saulės mūšis – tai ne tik lietuvių kariaunos pergalė prieš galingus Kalavijuočių ordino riterius, bet ir vienas kertinių momentų, parodžiusių, kad Baltijos gentys gali pasipriešinti Vakarų Europos kryžiaus žygiams. Tai istorija, kurioje susipina didvyrystė, drąsa, gudri strategija ir tautų likimus lėmę sprendimai.
XIII amžiaus pirmojoje pusėje Baltijos regionas virto intensyvaus konflikto arena. Vokiečių riterių ordinai, remiami popiežiaus ir Vakarų Europos monarchų, žygiavo į pagonių žemes, siekdami jas pakrikštyti ir įtraukti į krikščionišką pasaulį. Šiame kontekste iškilo Kalavijuočių ordinas – 1202 m. Rygoje įkurtas riterių sambūris, turėjęs pavergti lyvius, latgalius, žiemgalius ir lietuvius.
Iki 1230-ųjų Kalavijuočiai buvo užkariavę nemažą dalį dabartinės Latvijos, tačiau vis dažniau jų žygiai atsitrenkdavo į lietuvių gentis, kurios, nepaisant vidaus nesutarimų, vienijosi prieš bendrą priešą. Būtent tuo metu iškilo kunigaikščio Vykinto vardas – jis tapo vienu svarbiausių Saulės mūšio herojų.
1236 m. rugsėjo mėnesį Kalavijuočių ordino magistras Volkvinas su didžiule kariuomene išsiruošė į žygį į Žemaitiją. Jis tikėjosi greitos ir lengvos pergalės – juk kartu žygiavo ne tik ordino riteriai, bet ir gausūs samdiniai iš Vokietijos, Danijos bei Švedijos. Skaičiuojama, kad jų galėjo būti nuo 2000 iki 3000 karių – įspūdinga jėga to meto Baltijos mastu.
Tačiau pasitikėjimas savo jėgomis virto pražūtimi. Grįžtant iš plėšikavimo žygio, riteriai buvo apsunkę nuo grobio ir pavargę. Tuo pasinaudojo žemaičiai, kurie, vadovaujami Vykinto, sumaniai pasirinko mūšio vietą – pelkėtą, sunkiai pravažiuojamą lauką prie Saulės (tiksli vieta diskutuojama iki šiol – dažniausiai minima Šiaulių arba Joniškio apylinkės).
Mūšis įvyko 1236 m. rugsėjo 22-ąją – per Šv. Mauricijaus dieną. Žemaičių kariauna, nors ir mažiau skaitlinga, turėjo lemiamą pranašumą: ji kovojo savo žemėje, pažinojo vietovę ir buvo kur kas judresnė už sunkiai ginkluotus riterius.
Kai Kalavijuočių kavalerija mėgino pulti, pelkėta dirva tapo jiems spąstais – sunkieji arkliai klimpdavo, riterių gretos išsiskaidė. Tuo metu žemaičiai apsupo priešą iš šonų ir užnugario. Prasidėjo nuožmi kova, kurioje sprendėsi ne tik dviejų kariuomenių, bet ir viso regiono likimas.
Kunigaikštis Vykintas, kaip mini kronikos, stovėjo priešakinėse gretose, drąsindamas saviškius. Jis ragino kovoti iki galo, nes nuo šios dienos priklausė, ar žemaičiai liks laisvi, ar taps pavergti.
Mūšis baigėsi visiška žemaičių pergale. Žuvo pats Kalavijuočių ordino magistras Volkvinas, didžioji dalis riterių bei jų sąjungininkų. Šaltiniai mini, kad į nelaisvę pateko tik pavieniai kariai, dauguma buvo nukauti mūšio lauke arba besitraukiant per pelkes.
Saulės mūšis buvo toks triuškinantis, kad Kalavijuočių ordinas faktiškai nustojo egzistuoti – išlikę jo nariai netrukus turėjo jungtis prie galingesniojo Vokiečių ordino (Kryžiuočių ordino), kuris vėliau įsitvirtino Prūsijoje ir tapo vienu didžiausių Lietuvos priešininkų ateityje.
Ši pergalė turėjo kelias svarbias pasekmes:
Žemaičių laisvė – bent kuriam laikui sustabdytas kryžiaus žygių įsiveržimas į Lietuvos žemes.
Ordino žlugimas – Kalavijuočių ordino pralaimėjimas atvėrė kelią naujai galios pusiausvyrai Baltijos regione.
Moralinė pergalė – tai buvo pirmasis didelis lietuvių triumfas prieš riterių ordiną, įkvėpęs kitų genčių pasipriešinimą.
Politinė konsolidacija – nors tuo metu Lietuva dar nebuvo vieninga valstybė, ši pergalė parodė, kad susitelkus galima atremti net galingiausius priešus.
Lietuvos istorijoje dažnai minimi tokie valdovai kaip Mindaugas, Gediminas ar Vytautas, tačiau Saulės mūšio didvyris Vykintas kartais lieka nuošalyje. Jis buvo žemaičių kunigaikštis, apie kurį žinių nėra daug, tačiau jo vaidmuo šioje pergalėje neabejotinas.
Vykintas ne tik vadovavo kariuomenei, bet ir demonstravo strateginę išmintį – pasirinkdamas mūšio vietą, išnaudodamas vietos pranašumus bei suprasdamas priešo silpnybes. Tai buvo vienas pirmųjų atvejų, kai lietuvių vadovai parodė gebėjimą gudriai organizuoti pasalą prieš profesionalią kavaleriją.
Saulės mūšis išliko kaip laisvės simbolis. Jis primena, kad net mažesnės tautos, susitelkusios ir tikinčios savo teise gyventi laisvai, gali įveikti didžiulius iššūkius.
Neatsitiktinai 2000 m. Lietuva ir Latvija kartu paskelbė rugsėjo 22-ąją Baltų vienybės diena – pagerbdamos tą lemtingą mūšį, kuriame lietuviai ir žiemgaliai kovėsi petys į petį.
Saulės mūšis yra daugiau nei tik istorinė data vadovėliuose. Tai istorija apie vienybę, pasiaukojimą ir tikėjimą savo jėgomis. Mūšio lauke 1236 m. nebuvo profesionalios armijos, nebuvo prabangios ginkluotės, tačiau buvo drąsa ir noras ginti savo žemę.
Šiandien, minėdami Saulės mūšį, prisimename, kad mūsų protėviai ne kartą įrodė, jog gebame atsilaikyti prieš galingesnius priešus. Tai įkvepia ne tik istorijos mėgėjus, bet ir kiekvieną iš mūsų – kaip tautą, kuri savo vienybe gali nugalėti bet kokias negandas.
1236 m. Saulės mūšis – tai vienas šviesiausių puslapių mūsų istorijoje. Žemaičių kunigaikščio Vykinto vadovaujama kariuomenė ne tik sutriuškino riterių ordiną, bet ir parodė visam pasauliui, kad Baltijos žemės nėra lengvas grobis. Ši pergalė tapo simboliu, kad laisvė yra verta kovos, o tautos, tikinčios savo jėgomis, gali keisti istorijos eigą.
