Lietuva XIII a. – tai ne karalystė, ne vieninga valstybė, o laukinių genčių žemė, persmelkta kraujo, ugnies ir keršto. Tai kraštas, kuriame šventi ąžuolai dar kalbėjo su žyniais, o gyvybę valdė ne įstatymai, o kalavijas, susitarimas ir dvasios. Ir štai – šioje žemėje, iš tos tamsos, iškilo karalius. Mindaugas. Bet kas buvo tas, kuris jį atvedė į pasaulį? Kas buvo Ringaudas – Mindaugo tėvas?
Istorikai, tyrinėjantys Lietuvos valstybės ištakas, pripažįsta – apie Ringaudą žinome labai mažai. Jo vardas pasirodo vėlyvuose šaltiniuose, dažniausiai ne kaip aiškus faktas, o kaip šešėlinė figūra genealogijos lentelėse: „Mindaugo tėvas – Ringaudas“. Viskas. Nei datos, nei žygių, nei titulų.
Kai kurie abejoja, ar toks asmuo išvis egzistavo. Kiti – kad jis buvo paprastas žemgalių ar lietuvių kunigaikštis, vietinio lygmens vadas, kurio sūnus pakilo aukščiau visų. Tačiau jei Mindaugas iškilo kaip strategas ir politikas, tai jo tėvas turėjo būti bent jau galingas – stiprus tiek ginklu, tiek įtaka. Kitaip – kaip sūnus galėjo pradėti žygį į valdžią?
Jeigu bandytume atkurti Ringaudo paveikslą, remdamiesi tuo, kas tikėtina, galime įsivaizduoti tokį žmogų:
Kilęs iš aukštaičių žemės, galbūt iš dabartinės Žemaitijos ir Aukštaitijos sandūros – teritorijų, kur vėliau stiprėjo Mindaugo valdžia.
Valdė nedidelį žemių vienetą, vadinamą kunigaikštyste ar druže, su ištikima kariauna.
Buvo karžygys ir derybininkas, gebėjęs tiek kautis, tiek tartis – nes būtent tokios savybės vėliau išryškėjo Mindaugo asmenyje.
Greičiausiai laikėsi senovės baltų tikėjimo, palaikė ryšius su žyniais, kriviais, garbino Perkūną ir Žemyną.
Neatmestina, kad jis pats buvo žynys arba turėjo išskirtinį dvasinį autoritetą, kuris vėliau galėjo būti paveldėtas ar perimtas Mindaugo politinės galios forma.
Legendoje (kurios nepatvirtina jokie tiesioginiai šaltiniai) sakoma, kad Mindaugas gimė nepaprastą naktį – kai danguje suspindo „du mėnuliai“. Vienas senas padavimas pasakoja:
„Tąnakt gimė sūnus, o virš medžių, vietoj žvaigždžių, degė du balti ugnies kamuoliai. Žyniai aiškino – gimė tas, kurs derins kalaviją su žodžiu.“
Jei tokios legendos turėjo pagrindą, tai gal Ringaudas savo sūnų laikė ypatingu nuo pat gimimo. Gal jam buvo pranašauta didi ateitis. Gal Mindaugas buvo auklėjamas ne tik kaip karys, bet ir kaip vienytojas – toli gražu ne įprasta tų laikų kunigaikščio atžalai.
Tačiau galbūt Ringaudas buvo ir griežtas, kruvinas vadas, kurio žiaurumas pažadino sūnuje priešingą troškimą – suvienyti, o ne skaldyti.
XIII a. pradžioje Lietuvos žemės buvo nuolatinių kovų ir sąjungų tinklas. Livonijos kronikos mini dešimtis kunigaikščių, kurie kovojo tarpusavyje ir su vokiečiais. Ringaudas galėjo būti vienas iš tų, kurie:
Dalyvavo bendrose baltų žygiuose prieš Livonijos ordiną.
Pralaimėjo svarbų mūšį, kuris nusilpnino jo įtaką.
O gal priešingai – laimėjo sąjungą, kuri leido sūnui vėliau imtis iniciatyvos ir perimti valdžią.
Vienas istorinis spėjimas byloja, kad Ringaudas galėjo būti sąjungininkas kunigaikščio Daujoto (kitur – Vykinto), o vėliau jų sūnūs – Mindaugas ir Vykintas – tapo priešais. Taip tėvų sąjungos pavirto vaikų karais.
Apie Ringaudo mirtį nežinome nieko. Tačiau ši tyla iškalbinga. Jei jis būtų žuvęs mūšyje, tai gal būtų likę legendų. Jei būtų miręs taikiai, senatvėje – gal būtų paminėtas Mindaugo kronikose. Bet galbūt jo mirtis buvo politinė auka?
Vienas spekuliatyvus, bet įdomus variantas: galbūt Mindaugas pats pašalino tėvą, kaip tai darė su kitais giminaičiais? Gal Ringaudas buvo kliūtis jo keliui į valdžią? Jei Mindaugas buvo pasiruošęs žudyti brolius, pusbrolius, žmonos giminę – ar tėvas būtų buvęs išimtis?
Tai – tamsi, bet įmanoma versija.
Galiausiai, Ringaudo figūra – tai ne tik asmuo, bet simbolis. Jis įkūnija pereinamąją kartą tarp:
Pagonybės ir valstybingumo,
Gentinės valdžios ir centralizuotos valdžios,
Protėvių šešėlių ir naujos dinastijos šviesos.
Mindaugas galėjo išaugti karaliumi tik todėl, kad stovėjo ant savo tėvo – Ringaudo – pečių. Net jei Ringaudas buvo tik žemių valdovas, jo pavyzdys, ryšiai, jėga ir autoritetas padėjo sūnui užkopti iki karaliaus sosto.
Šiandien Ringaudas lieka tarsi tyla tarp dviejų istorinių bangų – tarp mitinio baltų pasaulio ir krikščioniškos Lietuvos pradžios. Jis neegzistuoja kronikose, bet egzistuoja mintyse tų, kurie klausia: iš kur kilo Mindaugas?
Jis – šešėlis už karaliaus nugaros. Galbūt karas. Galbūt išmintis. Galbūt ir vienas, ir kitas. O gal tik vardas, į kurį sutelpa visa mūsų nežinomybė apie tai, kas buvo pirmieji lietuviai.
