Oršos mūšis, įvykęs 1514 m. rugsėjo 8 d., buvo vienas įspūdingiausių Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės karinių laimėjimų prieš Maskvos Didžiąją Kunigaikštystę. Jis vyko netoli Oršos miesto, dabartinėje Baltarusijos teritorijoje. Jungtinės Lietuvos ir Lenkijos pajėgos, vadovaujamos etmono Konstantino Ostrogiškio, sumušė skaitlingesnę Maskvos kariuomenę ir sustabdė tolesnę jos ekspansiją į Vakarus.
XVI a. pradžioje tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Maskvos valstybės tvyrojo nuolatinė įtampa. Abi valstybės siekė kontroliuoti buvusias Kijevo Rusios žemes. 1512 m. Maskva pradėjo naują puolimą prieš Lietuvą, pasinaudodama tuo, kad šalyje trūko išteklių ir jėgų po ankstesnių karų. Po kelerių metų kovų 1514 m. vasarą Maskvos kariuomenė užėmė Smolenską, vieną svarbiausių Lietuvos gynybinių miestų.
Smolensko praradimas buvo smūgis ne tik kariškai, bet ir psichologiškai. Kad sustabdytų Maskvą, Lietuva pasitelkė Lenkijos Karalystės pagalbą, nes abi šalys nuo 1386 m. buvo sujungtos dinastiniais ryšiais. Tai buvo tikrasis Oršos mūšio preliudija – bandymas parodyti, kad Lenkijos-Lietuvos sąjunga dar turi galių gintis.
Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei vadovavo etmonas Konstantinas Ostrogiškis, patyręs karo vadas, jau kartą buvęs patekęs į nelaisvę po ankstesnių mūšių su maskvėnais. Šįkart jis sugrįžo pasiruošęs. Jo vadovaujamos pajėgos buvo įvairios – lietuvių bajorų kavalerija, lenkų husarai, vokiečių samdiniai ir keli tūkstančiai pėstininkų. Iš viso, manoma, buvo apie 25–35 tūkst. karių.
Maskvos pusėje stovėjo du vadovai – Ivanas Čeliadninas ir Mikalojus Bulgakovas-Golica. Šaltiniai nurodo skirtingus jų pajėgų dydžius – nuo 40 iki 80 tūkst. karių, nors naujesni tyrimai rodo, kad realiai galėjo būti apie 20 tūkst. Tai vis tiek buvo reikšminga jėga, ypač lyginant su lietuvių ir lenkų pajėgomis.
Rugsėjo pradžioje Ostrogiškio kariuomenė pasiekė Drutos upę, netoli Oršos. Kad kirstų upę ir išvengtų apsupties, lietuviai pastatė pontoninius tiltus. Tai buvo sumanus manevras – Maskvos vadai tikėjosi užklupti juos kirtimo metu, tačiau planas žlugo.
Ankstyvą rugsėjo 8 d. rytą Maskvos armija puolė. Jie tikėjosi greito laimėjimo, bet Ostrogiškis suplanavo klasikinį karinį manevrą: kairysis flangas, kuriame stovėjo lietuviai, apsimetė traukiąsis. Maskvos kariai puolė iš paskos, netvarkingai išsisklaidydami. Tuo metu Ostrogiškis paleido į darbą paslėptą Lenkijos artileriją, kuri šaudė į įstrigusias maskvėnų gretas.
Kai Maskvos daliniai pasimetė, į mūšį įsiveržė sunkieji lenkų husarai. Jų puolimas buvo toks galingas, kad priešas nebeatlaikė spaudimo. Maskvos vadai bandė organizuoti atsitraukimą, tačiau jų daliniai virto chaosu. Čeliadninas buvo paimtas į nelaisvę, o daug jo karių žuvo arba buvo išblaškyti.
Pergalė prie Oršos buvo stulbinama. Maskvos kariuomenė neteko tūkstančių karių, o dalis buvo paimti į nelaisvę. Lenkijos ir Lietuvos pusė taip pat patyrė nuostolių, bet žymiai mažesnių.
Nors Smolensko miestas nebuvo atkovotas, ši pergalė sustabdė Maskvos veržimąsi į vakarus. Europos valdovai sužinojo apie Ostrogiškio pergalę, o Lenkijos–Lietuvos valstybė sustiprino savo reputaciją kaip rimta jėga Rytų Europoje.
Tuo metu buvo išleista net keletas gravirų ir paveikslų, vaizduojančių šį mūšį, siekiant parodyti krikščioniškos Europos pergalę prieš „rytietišką tironiją“.
Oršos mūšis buvo daugiau nei tiesiog karinis laimėjimas. Tai buvo moralinė pergalė, parodžiusi, kad Lietuva ir Lenkija gali sėkmingai priešintis didesnei Maskvos jėgai. Nors teritoriniai laimėjimai buvo laikini, šis mūšis sustiprino sąjungos prestižą ir leido pristatyti save kaip Europos civilizacijos bastioną prieš Rytų agresiją.
Be to, tai buvo vienas pirmųjų atvejų, kai Europoje buvo panaudota moderni artilerija ir taktinis apgaulės manevras, vėliau kartotas kitų karvedžių. Ostrogiškis tapo legenda – žmogumi, kuris sugebėjo ne tik įveikti didesnę kariuomenę, bet ir padaryti tai elegantiškai bei strategiškai.
Šiandien Oršos mūšis laikomas svarbia Lietuvos ir Baltarusijos istorijos dalimi. Baltarusijoje jis dažnai minimas kaip vienas iš įrodymų, kad šalis turi senas valstybingumo šaknis, o Lietuvoje – kaip simbolis, jog net ir mažesnė valstybė gali atsilaikyti prieš didesnį priešą.
2014 m., minint mūšio 500-ąsias metines, Lietuvos bankas išleido proginę monetą, o istorikai ir visuomenės veikėjai surengė konferencijas bei minėjimus.
Oršos mūšis – tai istorinis įvykis, kuris iki šiol kelia pasididžiavimą. Jis parodė, kad išradingumas, disciplina ir lyderystė gali nugalėti net ir skaitlingesnį priešą. Ostrogiškio taktika ir drąsa tapo įkvėpimu vėlesnėms kartoms, o pati pergalė – simboliu, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo ne tik galinga, bet ir išmintinga valstybė.
