Mykolas Kazimieras Pacas gimė apie 1624 metus garsių Lietuvos didikų šeimoje. Jo tėvas buvo Trakų vaivada Petras Pacas, o motina – Elžbieta Šemetaitė. Jis priklausė vienai įtakingiausių Pacų giminės šakų, kuri XVII a. iškilo kaip viena stipriausių jėgų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
Jaunystėje Mykolas Kazimieras gavo klasikinį bajorišką išsilavinimą – karo meną, diplomatiją, istoriją, kalbas ir tikėjimą. Nors kilęs iš turtingos šeimos, jis anksti pasirinko kario kelią – tapti žmogumi, kuris ne tik valdo žemę, bet ir ją gina.
1648 m. Europą krėtė sukilimai, o Lenkijos–Lietuvos valstybę siaubė kazokų maištai. Jaunas Pacas stojo į kovą. Jo drąsa ir strateginis mąstymas leido jam greitai kilti karinėje hierarchijoje.
Per kelerius metus jis tapo žemaičių divizijos pulkininku, o vėliau – divizijos vadu. Pacas buvo žinomas dėl savo griežtos drausmės ir gebėjimo palaikyti tvarką tarp bajorų kariuomenės.
Jo karinė karjera kilo tarsi sprogimas:
1663 m. jis tapo LDK lauko etmonu – vienu iš svarbiausių kariuomenės vadų;
1667 m. – didžiuoju etmonu, aukščiausiu LDK kariniu vadu;
1669 m. jam suteiktas Vilniaus vaivados titulas.
Tai reiškė, kad Pacas tapo ne tik kariuomenės vadovu, bet ir vienu įtakingiausių žmonių valstybėje – turinčiu tiek politinę, tiek karinę galią.
Pacas vadovavo kariuomenei sudėtingu laikotarpiu. Valstybę silpnino karai su Švedija, Rusija ir totoriais, todėl jis siekė pertvarkyti LDK kariuomenę.
Jis įvedė vidaus taisykles, reformavo karo teismus, stiprino artileriją ir modernizavo tvirtoves. Tokiu būdu LDK kariuomenė tapo organizuotesnė ir atsparesnė.
Vienas ryškiausių jo laimėjimų – Šklovo mūšis 1660 m., kuriame jis nugalėjo Rusijos pajėgas.
1673 m. Pacas kartu su karaliumi Jonu Sobieskiu dalyvavo Chotino mūšyje prieš turkus – tai buvo vienas iš paskutinių didžiųjų LDK triumfų.
Jo bendražygiai jį vadino „sarmatų Herakliu“ – už narsą, stoikybę ir atsidavimą.
Pacai garsėjo ne tik kaip kariai, bet ir kaip politikos formuotojai. Mykolas Kazimieras aktyviai dalyvavo Seimuose, palaikydamas Lietuvos savarankiškumo idėją.
Jis kartais priešinosi stipresniems lenkų didikų blokams, nes manė, kad Lietuva turėtų turėti daugiau sprendimų laisvės bendroje valstybėje.
Toks požiūris jam pelnė ir gerbėjų, ir priešų – bet Pacas visada išliko ištikimas savo šalies garbei.
Mykolas Kazimieras Pacas garsėjo ne tik karo žygiais, bet ir kultūriniu palikimu. Jis buvo aistringas meno ir architektūros mecenatas, rėmė bažnyčių ir vienuolynų statybas, meistriškai jungdamas karinę galią su dvasine misija.
Svarbiausias jo kūrinys – Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje. Tai baroko šedevras, pastatytas kaip padėka Dievui už išgyventas kovas. Legenda pasakoja, kad prieš mirtį Pacas liepė užrašyti ant savo kapo:
„Hic jacet peccator Pac“ – „Čia guli nusidėjėlis Pacas.“
Šie žodžiai iki šiol matomi bažnyčios viduje – paprasti, bet giliai žmogiški.
Pacas taip pat prisidėjo prie Vilniaus priemiesčių plėtros, vienuolynų steigimo ir mokyklų rėmimo. Jo dėka sostinė tapo vienu svarbiausių baroko centrų Rytų Europoje.
Gyvenimo pabaigoje Pacas susidūrė su silpstančia sveikata, bet iki paskutinių dienų liko aktyvus valstybės veikėjas.
Jis mirė 1682 metais ir, kaip buvo prašęs, buvo palaidotas Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje.
Net po mirties jo vardas nebuvo pamirštas. Jo palikimas – ne tik ginklai, bet ir mūrai, meno kūriniai ir švietimo tradicijos.
Pacas kartais vadinamas „paminklu sau“. Jis kūrė Lietuvą ne per tuščius žodžius, o per veiksmus – kovojo, statė, planavo ir rėmė.
Jo veikla parodė, kad tikras didikas ne tik valdo, bet ir palieka pėdsaką žmonių širdyse.
Iki šiol Vilniuje jo vardas gyvas: Pacų rūmai, bažnyčia, dvaro alėjos – viskas byloja apie žmogų, kuris gyveno su misija ir žinojo, kad tik darbai išlieka.
Ką ši istorija sako mums, XXI amžiuje?
Kad didybė nėra tik valdžia ar turtas. Tai – atsakomybė. Mykolas Kazimieras Pacas gyveno laikais, kai valstybė stovėjo ant išlikimo ribos, bet jis rinkosi kovoti, kurti ir tikėti.
Jis įrodė, kad tarnystė kitiems ir meilė tėvynei yra aukščiausios vertybės, kurias verta perimti kiekvienai kartai.
Didysis etmonas, Vilniaus vaivada, politikas ir mecenatas.
Statytojas, kurio kūriniai iki šiol formuoja Vilniaus barokinį veidą.
Žmogus, kuris suvokė: „Turtai praeina, bet dvasia lieka.“
