Istorija retai būna juodai balta, o kai kalbame apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės veikėją Mykolą Glinskį, spalvų spektras tampa dar platesnis. Vieni jį vadina genialių gabumų karvedžiu ir iškiliu valstybės reformatoriumi, kiti – išdaviku, kurio ambicijos pražudė paties sukurtą šlovę. Jo gyvenimas – tai renesanso epochos drama, kur susiduria protas, valdžios troškimas ir likimo ironija.
Mykolas Glinskis gimė apie 1470 metus kilmingoje, bet ne itin turtingoje Glinskių giminėje, turėjusioje dvarų dabartinėje Baltarusijos teritorijoje. Jo šeima buvo glaudžiai susijusi su Lietuvos didikų sluoksniu, todėl jaunasis Mykolas nuo mažens gavo puikų išsilavinimą. Skirtingai nei daugelis to meto bajorų, jis mokėjo kelias kalbas, domėjosi filosofija, karo menu ir diplomatija.
Jaunystėje Glinskis keliavo po Vokietiją, Italiją ir Austriją – buvo vienas tų retų lietuvių, kurie savo akimis matė Europos Renesansą. Pasak Lietuvos istorijos šaltinių, būtent Vokietijoje jis tarnavo imperatoriaus Maksimiliano I dvare, kur pelnė reputaciją kaip talentingas diplomatas ir strategas. Ši patirtis vėliau tapo jo ginklu grįžus į tėvynę.
Apie 1500 metus Glinskis sugrįžo į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, jau būdamas žmogus su Vakarų išsilavinimu ir aukštais ryšiais. Tuo metu šalį valdė Aleksandras Jogailaitis, kurio dvaras buvo pilnas intrigų tarp lenkų ir lietuvių didikų. Glinskis greitai išsiskyrė – ne tik savo išsilavinimu, bet ir puikiu sugebėjimu laimėti žmonių palankumą.
Jis tapo artimu Aleksandro patarėju ir netgi didžiuoju maršalka – vienu aukščiausių valstybės pareigūnų. Tačiau jo populiarumas ir įtaka kėlė pavydą kitiems didikams, ypač Radviloms ir Goštautams.
Nepaisant to, būtent Glinskis suvaidino lemiamą vaidmenį viename garsiausių Lietuvos karinių triumfų – Klecko mūšyje 1506 metais.
Kai Krymo totoriai įsiveržė į pietines Lietuvos žemes, plėšdami ir degindami, valstybės gynyba atrodė silpna. Aleksandras Jogailaitis buvo ligotas, bajorai nesutarė, o panika plito. Glinskis, perėmęs vadovavimą, sugebėjo sutelkti apie 7 tūkst. karių ir pademonstruoti genialų karinį mąstymą.
Pasak Visuotinės lietuvių enciklopedijos, jis panaudojo netikėtumo taktiką – perkėlė kariuomenę per upę, smogė iš flangų ir sutriuškino totorių pajėgas prie Klecko. Mūšis tapo simboliniu lūžiu: Lietuva parodė, kad sugeba apsiginti net be Lenkijos paramos.
Glinskis tapo tautos didvyriu. Jo vardas skambėjo kaip išgelbėtojo – žmogaus, kuris sustabdė totorių siautėjimą ir apgynė valstybės garbę.
Tačiau šlovė, kaip dažnai būna, atnešė ir pavojų. Po Aleksandro Jogailaičio mirties 1506 m., sostą perėmė Žygimantas Senasis. Naujasis valdovas į Glinskį žiūrėjo su nepasitikėjimu, o pavydūs didikai darė viską, kad jį pavaizduotų kaip pavojingą intrigantą.
Prasidėjo šmeižto kampanija: Glinską kaltino turint „per didelę įtaką“, netgi ketinus nuversti valdovą. Jis buvo nušalintas nuo pareigų, o tai jam tapo smūgiu – žmogus, vos prieš metus buvęs tautos gelbėtojas, staiga tapo įtartinu.
Glinskis, pasijutęs išduotas, ėmė regzti sąmokslą. Jo tikslas buvo užimti valdžią Lietuvoje – sukilti prieš Žygimantą Senąjį ir perimti kontrolę. 1508 metais jis pakėlė vadinamąjį Glinskio sukilimą.
Sukilimas prasidėjo drąsiai, bet greitai virto tragedija. Nors Glinskiui pavyko užimti kelis miestelius, jam nepavyko sulaukti žadėtos paramos iš Maskvos, su kuria jis slapta derėjosi.
Dalis jo šalininkų jį išdavė, o bajorų sluoksnis – vietoj to, kad palaikytų – stojo prieš jį.
Kaip rašo angliškas šaltinis, 1508 m. pavasarį Glinskio pajėgos buvo priverstos trauktis. Galiausiai jis pasidavė Maskvos kunigaikščiui Vasilijui III, taip atverdamas naują ir prieštaringą savo gyvenimo etapą – išdavystės epizodą.
Maskvoje Glinskis iš pradžių buvo sutiktas kaip vertingas sąjungininkas. Jis gavo žemių, tapo caro patarėju, net vedė moterį iš caro giminės. Tačiau Maskvos valdovai nepasitikėjo buvusiu sukilėliu. Kai kurie istorikai teigia, kad Glinskio ambicijos ir čia kėlė įtarimą – jis vis dar svajojo apie valdžią.
Galiausiai Mykolas Glinskis pateko į nemalonę ir buvo įkalintas. Jo gyvenimas baigėsi tamsiame kalėjimo bokšte, toli nuo Lietuvos ir toli nuo šlovės, kurią kadaise turėjo. Manoma, kad jis mirė apie 1534 metus, palikęs prieštaringą, bet neabejotinai ryškų pėdsaką.
Mykolo Glinskio istorija – tai pasakojimas apie žmogų, kuris buvo savo laiku pranašesnis už daugelį aplinkinių. Jis atnešė į Lietuvą vakarietišką mąstymą, karinės organizacijos principus, diplomatinį lankstumą.
Tačiau jo tragiškas likimas primena, kad ambicija be saiko gali tapti pražūtimi.
Kai kurių istorikų akimis, Glinskis buvo tarsi „lietuviškas Machiavellis“ – talentingas, bet pernelyg pasitikintis savo protu ir įtaka. Kiti jį mato kaip auką – žmogų, kurio reformų idėjos pralenkė epochą, tačiau buvo nesuprastos.
Šiandien jo vardas dažnai minimas šalia Konstantino Ostrogiškio ar Mikalojaus Radvilos Senelio – žmonių, kurie formavo XVI a. Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.
Nes jo istorija – tai mūsų pačių istorijos atspindys: kova tarp idėjų ir valdžios, tarp garbės ir asmeninių ambicijų.
Jis nebuvo nei vien tik herojus, nei tik išdavikas – jis buvo žmogus, kuris bandė perrašyti savo likimą.
Ir net jei jam nepavyko, jo žygiai, ypač pergalė prie Klecko, liko Lietuvos istorijos puslapiuose kaip priminimas, jog kartais vieno žmogaus drąsa gali sustabdyti visą audrą.
