Mėlynųjų vandenų mūšis, įvykęs 1362 arba 1363 metais (istorikai dėl tikslios datos vis dar ginčijasi), buvo vienas iš reikšmingiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) karinių laimėjimų XIV amžiuje. Šis mūšis, vadovaujamas didžiojo kunigaikščio Algirdo, įvyko prie Mėlynųjų vandenų upės (dabartinės Ukrainos teritorijoje, tikriausiai netoli dabartinio Bugos ir Siniuchos santakos). Jo reikšmė buvo milžiniška — po šios pergalės Lietuvos valstybė įtvirtino savo valdžią pietryčiuose, prisijungė dideles slavų žemes ir sustiprino tarptautinį autoritetą.
XIV amžiaus viduryje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo sparčiai besiplečianti valstybė. Gedimino sūnūs — Algirdas ir Kęstutis — dalijosi valdžia ir vykdė aktyvią užsienio politiką. Kęstutis rūpinosi vakariniu frontu – kovojo su Vokiečių ordinu ir gynė Žemaitiją, o Algirdas siekė plėsti Lietuvos įtaką į rytus ir pietus.
Tuo metu pietiniuose Rusios kraštuose viešpatavo Aukso ordos chanai – mongolų-totorių palikuonys, kurie valdė milžiniškas teritorijas nuo Juodosios jūros iki Uralo. Po Batu chano žygių XIII amžiuje totoriai buvo užkariavę daugelį Rusios žemių, įskaitant Kijevą, Podolę, Voluinę ir kitas sritis. Tačiau XIV a. viduryje Aukso orda ėmė silpti dėl vidinių nesutarimų ir kovų tarp chano valdžios pretendentų. Tai sudarė palankias sąlygas kaimyninėms valstybėms – ypač Lietuvai – stiprinti savo įtaką.
Iki mūšio Algirdas jau buvo įvykdęs kelis žygius į Maskvą (1368, 1370, 1372 m.), bet pietiniai reikalai jam taip pat rūpėjo. LDK siekė įsitvirtinti Ukrainos teritorijose, kurios buvo strategiškai ir ekonomiškai svarbios – turtingos žemdirbystės plotais, miestais ir prekybos keliais. Be to, šių žemių prijungimas prie Lietuvos sustiprintų valstybę prieš tiek Maskvos didžiąją kunigaikštystę, tiek prieš totorius.
Podolės sritis, kur vyko Mėlynųjų vandenų mūšis, tuo metu priklausė Aukso ordai. Ten valdė trys totorių kunigaikščiai – brolių Kiareidų palikuonys: Kutlubugas, Kačibėjus ir Dimitrijus. Jie kontroliavo dideles teritorijas ir rinko duoklę iš vietos slavų gyventojų. Algirdas, pasinaudodamas Aukso ordos susiskaldymu, nusprendė surengti karinį žygį į pietus ir išstumti totorius iš šių žemių.
Apie patį mūšį žinių išliko labai mažai, nes tų laikų kronikos yra fragmentiškos. Svarbiausias šaltinis – Lietuvos metraščiai ir kai kurios rusų kronikos. Jos mini, kad Algirdas su savo kariuomene, sudaryta daugiausia iš lietuvių, rusėnų (dabartinių baltarusių ir ukrainiečių protėvių) bei kai kurių sąjungininkų, žygiavo į pietus.
Manoma, kad mūšis įvyko prie Mėlynųjų vandenų upės, kuri dabar tapatinama su Siniuchos upe, įtekančia į Pietinį Bugą netoli dabartinio Ukrainos miesto Holovčyntsi (Ukrainos Kirovohrado sritis). Mūšio laukas buvo strategiškai parinktas – atviroje vietoje, kur Algirdas galėjo pasinaudoti savo raitelių manevringumu ir disciplinuota kariuomene.
Totoriai, nors ir turėjo garsius lengvosios kavalerijos būrius, buvo priversti kautis gynybinėje pozicijoje. Algirdas panaudojo sumanią taktiką – pasinaudojo vietove, galbūt privertė totorius pereiti upę ar įklimpti pelkėtame grunte. Mūšis baigėsi visiška Lietuvos pergale: visi trys totorių vadovai žuvo arba buvo priversti bėgti, o jų stovyklos užimtos.
Mėlynųjų vandenų mūšis turėjo milžiniškų politinių, karinių ir kultūrinių pasekmių.
Po mūšio Algirdas užėmė Podolės, Braclavo, Kijevo ir kitus pietinius kraštus. Šios žemės buvo įtrauktos į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį. LDK tapo didžiausia Europos valstybe pagal teritoriją – nuo Baltijos iki Juodosios jūros.
Podolės krašte buvo įtvirtinta Lietuvos administracija. Algirdas šias žemes pavedė valdyti savo sūnums – vieni svarbiausių tapo Kijevo kunigaikštis Vladimiras Algirdaitis ir kiti giminaičiai. Ši tvarka leido stabiliai integruoti naujai prijungtas teritorijas.
Mūšis smarkiai susilpnino Aukso ordą vakarinėje jos dalyje. Totoriai neteko įtakos didelėje Dniepro baseino teritorijoje. Tai buvo pirmasis reikšmingas europiečių laimėjimas prieš totorius po kelių šimtmečių jų dominavimo. Dėl to Mėlynųjų vandenų mūšis neretai vadinamas „totorių priespaudos pabaigos pradžia“ pietų Rusios žemėse.
Po pergalės Algirdas tapo vienu galingiausių regiono valdovų. Jo valdoma valstybė apėmė didžiąją dalį dabartinės Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos teritorijų. LDK tapo svarbia jėga, galinčia konkuruoti su Maskvos didžiąja kunigaikštyste, Lenkija ir totoriais.
Be to, ši pergalė suteikė Lietuvai strateginį priėjimą prie Juodosios jūros regiono, kas turėjo didelę reikšmę prekybai ir diplomatijai. Nuo šiol LDK galėjo dalyvauti pietų prekybos keliuose, jungusiuose Europą ir Bizantiją.
Mėlynųjų vandenų mūšio pasekmės neapsiribojo karine sėkme. Prisijungus ukrainietiškoms žemėms, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje dar labiau sustiprėjo stačiatikių gyventojų dalis. LDK tapo daugiataute ir daugiakonfesine valstybe, kurioje šalia lietuvių gyveno rusėnai, totoriai, žydai ir kitos tautos. Tai skatino administracinės sistemos tobulinimą ir kultūrinių mainų augimą.
Nors Mėlynųjų vandenų mūšis yra vienas iš didžiųjų Lietuvos laimėjimų, jis ilgą laiką buvo primirštas. Vakaruose mažai kas apie jį žinojo, nes tuo metu Lietuvos santykiai su Vokiečių ordinu ir Lenkija labiau domino Vakarų Europos kronikininkus.
Tik vėlesniais amžiais, ypač XX a., lietuvių ir ukrainiečių istorikai pradėjo pabrėžti šio mūšio svarbą. Jis tapo simboliu bendros lietuvių ir ukrainiečių kovos prieš totorių viešpatavimą. Ukrainos istorikai kartais vadina jį pirmuoju mūšiu, išlaisvinusiu Ukrainos žemes iš mongolų-totorių jungo.
Šiandien Mėlynųjų vandenų mūšis dažnai lyginamas su Žalgirio mūšiu (1410 m.). Nors Žalgirio mūšis buvo labiau žinomas ir turėjo didesnį rezonansą Europoje, Mėlynųjų vandenų mūšis buvo strategiškai lemiamas Lietuvos valstybės augimui. Be šios pergalės Lietuvos plėtra į pietus galėjo sustoti, o valstybė nebūtų pasiekusi tokio masto ir galios.
Didysis kunigaikštis Algirdas (valdė 1345–1377 m.) buvo vienas sumaniausių Lietuvos valdovų. Jis sugebėjo suvienyti lietuvių, rusėnų ir kitų tautų pajėgas bendram tikslui. Jo strateginis mąstymas pasireiškė ne tik karuose, bet ir diplomatinėje veikloje – Algirdas palaikė ryšius su Maskva, Lenkija, totoriais ir Bizantija, naudodamas diplomatinę pusiausvyrą.
Mėlynųjų vandenų mūšyje Algirdas pademonstravo gebėjimą organizuoti tolimą karinį žygį, aprūpinti kariuomenę, išlaikyti discipliną ir laimėti prieš patyrusius totorių raitelius. Tai buvo ne tik karinis, bet ir logistinis pasiekimas.
Šiandien Mėlynųjų vandenų mūšis laikomas svarbia Lietuvos ir Ukrainos istorijos dalimi. Ukrainoje netoli Holovčyntsi kaimo yra vietos, siejamos su šiuo įvykiu, o Lietuvoje mūšis dažnai minimas istorijos pamokose ir literatūroje. Jis simbolizuoja Lietuvos didybę XIV amžiuje – laikotarpį, kai lietuvių valstybė pasiekė didžiausią teritorinę plėtrą.
Mėlynųjų vandenų mūšis buvo daugiau nei tik karinis susidūrimas. Tai buvo strateginė Lietuvos pergalė, nulėmusi valstybės likimą. Ji:
išlaisvino pietines slavų žemes nuo totorių valdžios,
išplėtė Lietuvos ribas iki Juodosios jūros,
sustiprino LDK kaip regioninę galybę,
ir suformavo kultūrinį pagrindą daugiatautei valstybei.
Ši pergalė atvėrė kelią tolesnei Lietuvos politinei ir kultūrinei įtakai Rytų Europoje. Galima sakyti, kad be Mėlynųjų vandenų mūšio nebūtų buvę nei tokios galingos LDK, nei tokio stipraus Lietuvos vaidmens viduramžių Europos istorijoje.
