XV amžiaus pradžioje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkijos Karalystė buvo įklimpusios į ilgai trunkančius karus su Kryžiuočių ordinu.
Po garsiojo Žalgirio mūšio, kur jungtinė kariuomenė, vadovaujama Vytauto Didžiojo ir Jogailos, sutriuškino ordiną, vis tiek liko neatsakytų klausimų: kam priklausys Žemaitija, kaip bus reguliuojamos sienos, kas valdys prieigas prie Baltijos jūros.
Galutinis sprendimas buvo rastas tik 1422 metais, pasirašius Melno taiką – sutartį, kuri uždarė kelių šimtmečių konfliktų etapą ir suformavo nepaprastai ilgai gyvavusią sieną.
Konfliktas tarp Lietuvos, Lenkijos ir vokiečių riterių valstybės tęsėsi ilgai dar iki Žalgirio mūšio.
Kryžiuočių ordinas siekė „krikštyti“ ir kartu pavergti baltų žemes, ypač Žemaitiją ir pajūrio teritorijas. Šios žemės buvo strategiškai svarbios: jos jungė kelią į jūrą, kontroliavo prekybą ir sudarė buferį tarp skirtingų politinių centrų.
Nors po Žalgirio buvo sudaryta Pirmoji Torūnės taika, ji neatsakė į svarbiausią klausimą – Žemaitijos priklausomybę. Ordinas nenorėjo pripažinti jos Lietuvos valdų dalimi, o Lietuva nenorėjo atsisakyti šio regiono. Tai vedė į naujus karinius susidūrimus ir vadinamąjį „Žemaitijos karą“.
Taigi, iki Melno taikos regionas buvo išsekęs: karai sekino ekonomiką, trukdė prekybai ir stabdė politinį stabilumą.
1422 metais buvo nuspręsta konfliktą spręsti derybomis. Susitikimo vieta pasirinktas Melno ežeras (Melnas) – teritorija, kuri tuo metu buvo arti ginčijamų žemių.
Lietuvai derybose atstovavo didysis kunigaikštis Vytautas Didysis, Lenkijai – karalius Jogaila, o Kryžiuočių ordinui – magistras Paulas fon Rusdorfas.
Tai buvo nebe mūšio laukas, o stalas, aplink kurį reikėjo suderinti interesus:
Derybos nebuvo paprastos, nes kiekviena šalis jau buvo daug paaukojusi kare ir nenorėjo pasirodyti „pralaimėjusi taiką“. Todėl ši sutartis buvo kompromisų, o ne vienos pusės triumfo rezultatas.
Pagal Melno taiką:
Ši siena, nusistovėjusi po Melno taikos, iš esmės išliko tokia pati iki XX amžiaus pradžios, kai ją pakeitė Pirmojo pasaulinio karo ir vėlesnių politinių virsmų rezultatai. Tai reiškia, kad Melno linija „išlaikė egzaminą“ daugiau nei 500 metų.
Lietuvai Melno taika buvo didelė diplomatinė pergalė.
Pagaliau baigėsi nuolatinis klausimas dėl Žemaitijos – jos priklausymas nebe buvo laikinas ar „iki tam tikros datos“, o patvirtintas „amžiams“. Tai leido Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei susitelkti į rytines žemes, santykius su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste ir vidaus struktūrų stiprinimą.
Lenkijai ši taika atnešė santykinį stabilumą ir aiškesnę sieną su ordino valdomomis žemėmis. Dėl to atsirado daugiau galimybių plėtoti prekybą, stiprinti miestus ir ruoštis tolimesnėms politinėms sąjungoms, kurios vėliau atvedė prie Liublino unijos.
Kryžiuočių ordinui tai buvo lūžio taškas. Nors formaliai ordinas išliko, jo politinė ir karinė galia nuo šio momento tik silpo. Taika prie Melno ežero užfiksavo perėjimą nuo agresyvios ekspansijos prie gynybinės ir galiausiai – nykstančios egzistencijos.
Šiandien Melno taika laikoma viena svarbiausių viduramžių sutarčių Lietuvos istorijoje. Ji užbaigė epochą, kurioje karai su vokiečių ordinu buvo beveik nuolatinė būsenos dalis, ir įvedė santykinės taikos „klimatą“.
Svarbiausia: ši taika nebuvo vien popierinis susitarimas – ji realiai padarė tai, ką žadėjo. Būtent todėl jos nustatyta siena taip ilgai išliko, o jos vardas minimas greta tokių įvykių kaip Žalgirio mūšis ar Liublino unija.
Melno taika parodė, kad kartais svarbiausias mūšis vyksta ne lauke, o derybų kambaryje.
Ji leido Lietuvai ir Lenkijai pereiti nuo nuolatinės gynybos prie kūrimo ir plėtros, o kryžiuočiams tapo aiškiu signalu, jog jų ekspansiniai planai baigėsi.
Ši sutartis tapo ne tik dokumentu, bet pamatu ilgalaikei politinei tvarkai regione.
