Lietuvos istorijoje turime daug ryškių vardų – Mindaugas, Gediminas, Vytautas, Jogaila. Tačiau šalia jų yra ir kitų asmenybių, kurių darbai buvo ne mažiau reikšmingi, bet dėl šykščių šaltinių ar laiko tėkmės jie liko užgožti. Vienas iš tokių herojų yra kunigaikštis Vykintas – žemaičių didikas, kurio vardas neatsiejamas nuo legendinio Saulės mūšio 1236 metais.
Šiame straipsnyje pažvelgsime į Vykinto asmenybę, jo gyvenimo aplinkybes, vaidmenį XIII a. Lietuvos istorijoje ir kodėl jis vertas iš naujo įrašyti į mūsų tautos atmintį.
Apie Vykintą žinių išliko labai mažai. Jis nėra minimas gausiuose kronikų puslapiuose, jo vardas neužrašytas įkurtuose dokumentuose, nepaliktas net jo antspaudas. Vykintas žinomas pirmiausia iš Livonijos eiliuotosios kronikos ir kitų užuominų, kuriose sakoma, kad būtent jis vadovavo žemaičiams Saulės mūšyje.
Tai rodo, kad Vykintas turėjo būti vienas svarbiausių XIII a. pirmosios pusės Žemaitijos kunigaikščių – pakankamai autoritetingas, kad galėtų suvienyti karius bendram pasipriešinimui prieš Kalavijuočių ordiną.
Norint suprasti Vykintą, reikia įsivaizduoti XIII amžiaus Žemaitiją. Tai buvo teritorija, išsibarsčiusi tarp piliakalnių ir kaimų, tačiau stipriai besilaikanti savo papročių, tikėjimo ir bendruomenės vienybės. Žemaičiai garsėjo kaip atkaklūs kariai, nepripažįstantys svetimų valdovų ir nuožmiai ginantys savo laisvę.
Vykintas, būdamas vienas iš žemaičių kunigaikščių, turėjo ne tik kariauną, bet ir politinę įtaką tarp kitų giminių. Jo vadovavimas Saulės mūšyje rodo, kad jis buvo pripažintas kaip vienas iš svarbiausių karinių lyderių.
1236 m. rudenį Kalavijuočių ordino magistras Volkvinas įsiveržė į Žemaitiją su gausia kariuomene. Tačiau grįžtant į Livoniją, lietuviai ir žiemgaliai nutarė suduoti smūgį. Vadovu tapo Vykintas.
Jis pasirinko mūšio lauką prie pelkėtos vietovės, kur sunkiai ginkluoti ordino riteriai negalėjo manevruoti. Tai buvo genialus strateginis sprendimas – jis parodė, kad Vykintas ne tik narsus, bet ir gudrus vadas.
Saulės mūšyje žuvo didžioji dalis ordino kariuomenės, pats magistras Volkvinas ir daugybė riterių. Tai buvo katastrofa ordinui ir viena ryškiausių pergalių Lietuvos istorijoje.
Vykintas šiuo mūšiu ne tik apsaugojo Žemaitiją, bet ir parodė, kad lietuviai gali sėkmingai stoti prieš profesionalius Vakarų Europos riterius.
Po Saulės mūšio Vykinto vardas dar kartą pasirodo istorijoje – šį kartą jau Mindaugo laikais. XIII a. viduryje, kai Mindaugas pradėjo savo kelią į valdovo sostą, Vykintas atsidūrė opozicijoje.
Kronikos mini, kad tarp Mindaugo ir Vykinto kilo konfliktas dėl valdžios. Vykintas greičiausiai buvo vienas iš tų žemaičių kunigaikščių, kurie nepritarė Mindaugo centralizacijai. Konfliktas peraugo į vadinamąją vidinę kovą, kurios metu Vykintas priešinosi Mindaugui, o kartu su juo veikė ir kiti nepatenkinti didikai.
Tai rodo, kad Vykintas buvo ne tik karinis vadas, bet ir reikšminga politinė figūra, kuri galėjo mesti iššūkį būsimam Lietuvos karaliui.
Deja, Vykinto pėdsakai istorijoje nutrūksta gana anksti. Tikėtina, kad jis mirė ar žuvo XIII a. viduryje. Nėra žinoma, kur buvo jo rezidencija, kur jis palaidotas.
Vėlesnėje Lietuvos istorijos tradicijoje jo vardą užgožė Mindaugas, Gediminas ir kiti valdovai. Tačiau jei pažvelgsime į XIII a. pradžios įvykius, Vykintas neabejotinai buvo vienas svarbiausių asmenų, sustabdžiusių Vokiečių ordinų įsiveržimus ir įrodžiusių, kad Lietuva gali išlikti laisva.
Simbolis – Vykintas simbolizuoja žemaičių pasipriešinimo dvasią, tą atkaklumą, kuris vėliau daugybę kartų padėjo Lietuvai išsaugoti nepriklausomybę.
Strategas – jo pasirinkta taktika Saulės mūšyje yra puikus pavyzdys, kaip mažesnės pajėgos gali įveikti didesnį priešą išnaudodamos aplinkybes.
Politinė figūra – Vykintas rodo, kad Lietuva XIII a. buvo ne vieno žmogaus kūrinys. Tai buvo daugybės kunigaikščių ir giminių bendros kovos bei sprendimų rezultatas.
Baltų vienybė – Vykinto vadovaujami žemaičiai kovėsi kartu su žiemgaliais, ir ši sąjunga tapo viena pirmųjų baltų tautų bendradarbiavimo formų.
Nors istoriniai šaltiniai apie jį skurdūs, Vykintas vis labiau atrandamas šiuolaikinėje kultūroje. Jo vardas minimas literatūroje, dailėje, istoriniuose straipsniuose. Pastaraisiais metais jis iškyla kaip Saulės mūšio simbolis, įkūnijantis žemaičių didžiavyrį.
Kai kuriose interpretacijose Vykintas lyginamas su kitais Europos didvyriais – jis laikomas savotišku „Lietuvos Leonidu“, kuris sugebėjo sustabdyti galingą priešo armiją.
Kunigaikštis Vykintas yra viena iš tų istorijos figūrų, apie kurias žinome nedaug, tačiau kurių darbai kalba patys už save. Jis buvo žmogus, sugebėjęs ne tik apginti savo žemę, bet ir įrašyti Lietuvos vardą į Europos istorijos metraščius.
Jo pergalė Saulės mūšyje 1236 m. ne tik sunaikino Kalavijuočių ordiną, bet ir parodė, kad Lietuva turi drąsių vadų, kurie pasiruošę ginti savo tautą.
Vykintas buvo ne tik kunigaikštis, bet ir didvyris, simbolizuojantis lietuvių atkaklumą, išmintį ir laisvės troškimą. Jo vardą verta prisiminti ir šiandien, kaip vieną iš tų, kurių dėka Lietuva išliko laisva ir galėjo vėliau sukurti savo valstybę.
