Liublino unija – 1569 m. pasirašytas istoriškai lemtingas susitarimas tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės. Šis įvykis daugeliui kelia diskusijų: vieni jame mato Lietuvos valstybingumo ribojimą, kiti – gyvybiškai svarbų žingsnį, leidusį Lietuvai išlikti tarp didžiųjų Europos galių. Tačiau pažvelgus į to meto aplinkybes, tampa aišku: unija buvo būtina ir naudinga politiniu, kariniu, ekonominiu bei kultūriniu požiūriu. Ji ne tik išsaugojo Lietuvos tapatybę, bet ir sudarė sąlygas jos klestėjimui.
XVI a. viduryje Lietuva gyveno nuolatinių konfliktų su sparčiai augančia Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste sąlygomis. Ypač pavojingas buvo Livonijos karas, draskęs šalį ir sekinęs iždą. Lietuvai tapo akivaizdu, kad vienai atsilaikyti prieš Maskvą darosi be galo sunku.
Lenkija tuo metu buvo stipresnė karine ir finansine prasme. Todėl unija reiškė:
Bendras karines pajėgas
Didelį žmogiškųjų resursų pranašumą
Galimybę sustabdyti agresiją rytuose
Be unijos, Lietuva realiai rizikavo prarasti didžiules rytines teritorijas. Šiuo požiūriu Liublino unija tapo tarsi politinis skydas, leidęs išsaugoti valstybės pagrindus.
Iki 1569 m. Lietuvą ir Lenkiją jungė tik asmeninė unija – bendras valdovas iš Jogailaičių dinastijos. Tačiau Žygimantui Augustui neturint įpėdinio, kilo pavojus, kad šaliai liks be aiškios valdymo krypties.
Liublino unija užtikrino:
Bendrus valdovų rinkimus
Stabilų politinį aparatą
Valstybinės vienybės tęstinumą
Tai buvo strateginis žingsnis, apsaugojęs nuo vidaus sumaišties ir išorės grobikų.
Ekonomiškai unija atvėrė naujas galimybes:
Prekyba per Gdanską tapo lengviau prieinama
Buvo išplėstos grūdų eksporto rinkos
Sustiprėjo dvarų ekonominė galia
Suvienodinti muitai pagerino judėjimą didžiulėje valstybės teritorijoje
Lietuva įgavo prieigą prie vienos didžiausių tuometos Europos rinkų. Tai buvo tikras pakilimas žemės ūkio ir žaliavų eksportui.
Po unijos LDK bajorija įgijo tokias pačias politines teises kaip Lenkijos bajorai: dalyvavo bendruose seimuose, rinko valdovą, formavo valstybės politiką. Šis procesas sustiprino politinių laisvių sampratą ir atstovaujamosios valdžios mechanizmus.
Supanašėjusi bajorų savivalda suartino valdymo modelius ir prisidėjo prie ankstyvų demokratijos formų kūrimo regione.
Unija paskatino intensyvesnę kultūrinę apykaitą. Lietuvos didikai – Radvilos, Sapiegos, Pacai – rėmė mokslą, meną, architektūrą. Būtent šiuo laikotarpiu suklestėjo baroko kultūra Lietuvos miestuose, buvo įsteigtas Vilniaus universitetas – vienas svarbiausių mokslo centrų Rytų Europoje.
Unija suteikė:
Didesnius išteklius švietimui
Platesnį idėjų judėjimą
Kultūrinių inovacijų aplinką
Po Liublino unijos susikūrė Abiejų Tautų Respublika – viena didžiausių ir įtakingiausių Europos valstybių. Tai suteikė Lietuvai:
Stiprų balsą tarptautinėje politikoje
Ribų apsaugą nuo agresyvių kaimynų
Diplomatinių ryšių tinklą
Vienai Lietuvai būtų buvę neįmanoma to pasiekti.
Nors unija lėmė dalies teritorijų (ypač dabartinės Ukrainos) perėjimą Lenkijos jurisdikcijai ir sustiprino polonizacijos procesus bajorijoje, tai buvo kompromisas:
prarasta dalis politinio savarankiškumo,
bet išsaugota pati valstybė.
Tai – istorinis sandoris, kuriame išlikimas buvo svarbiausia vertybė.
