1506 metų vasarą Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė atsidūrė ant peilio ašmenų. Iš pietų artėjo grėsmė, kuri jau ne vieną dešimtmetį niokojo šalies žemes – Krymo totoriai, ištikimi Krymo chanato valdovo Menglio Girėjaus kariai. Šis chanatas palaikė sąjungą su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste, todėl totorių antpuoliai prieš Lietuvą buvo ne tik plėšikavimas, bet ir geopolitinio spaudimo forma.
Vienas ryškiausių šio konflikto epizodų tapo Klecko mūšis – netikėta, bet ryžtinga lietuvių pergalė, sustabdžiusi totorių veržimąsi.
XVI a. pradžioje Lietuvos valstybė buvo viena didžiausių Europoje, tačiau jos pasieniai buvo nuolat pažeidžiami. Pietinės žemės, ypač dabartinės Baltarusijos ir Ukrainos teritorijos, kentė nuo totorių reidų. Jie puldinėjo greitais raitelių būriais, degino kaimus, grobė žmones į vergovę ir išnešdavo viską, ką galėjo pakelti.
Pasak Visuotinės lietuvių enciklopedijos, šie puolimai nebuvo tik atsitiktiniai – juos skatino politinė sąjunga tarp Krymo chanato ir Maskvos, kuri tuo metu siekė silpninti Lietuvą iš kelių pusių.
Lietuvos valdovas Aleksandras Jogailaitis, būdamas silpnos sveikatos, negalėjo asmeniškai vadovauti gynybai. Todėl karinę vadovybę perėmė vienas ambicingiausių to meto didikų – kunigaikštis Mykolas Glinskis, turėjęs ir karinės patirties, ir ryžto.
1506 m. vasarą totorių pajėgos, vadovaujamos chano sūnų Fetih Girėjaus ir Burnašo Girėjaus, kirto Lietuvos sieną. Pasak istorinių šaltinių, jų galėjo būti net iki 20 000 raitelių – lengvai ginkluotų, bet itin manevringų. Jie nusiaubė daugybę kaimų, plėšė žmones ir arklidėse laikomus žirgus.
Lietuvių atsakas buvo greitas: Mykolas Glinskis surinko apie 6–7 tūkstančius karių. Tai nebuvo didžiulė armija, tačiau ji buvo gerai organizuota. Sudėtį sudarė bajorų raiteliai, samdiniai ir keli pėstininkų būriai. Tikslas buvo aiškus – sulaikyti totorius ir neleisti jiems pabėgti su grobiu.
Lietuvių pajėgos pasivijo totorius ties Klecku, dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Totoriai čia buvo įsirengę stovyklą prie Lanės upės, įsitikinę, kad priešas jų nesivys. Jie turėjo gausų karo grobį ir, regis, neabejojo pergale.
Tuo metu Glinskis suplanavo išradingą manevrą. Kaip nurodoma VLE straipsnyje, jis liepė pastatyti pontoninį tiltą per upę, kad lietuviai galėtų netikėtai užpulti iš kitos pusės. Tokios taktikos totoriai nesitikėjo – jie buvo pripratę prie greito puolimo, o ne prie gynybinio mūšio.
Rytą, kai lietuvių daliniai kėlėsi per upę, totoriai iš pradžių bandė kontratakuoti. Tačiau Glinskis panaudojo klaidinantį manevrą: dalis kariuomenės, atrodė, traukiasi, o kai totoriai puolė, buvo smogta iš flangų.
Kairysis sparnas, vadovaujamas paties Glinskio, kirto tiesiai į totorių stovyklą. Panika kilo akimirksniu – lengvieji raiteliai, įpratę kovoti atvirose stepėse, įstrigo tarp upės ir lietuvių ginkluotų dalinių.
Kaip rašoma angliškame šaltinyje, mūšis netruko ilgai. Totoriai bandė trauktis, tačiau buvo persekiojami, daugelis žuvo besikeldami per upes ar pelkes. Tūkstančiai žmonių, išgrobtų iš Lietuvos, buvo išlaisvinti, o totorių stovykla su visais turtais – paimta.
Pergalė buvo visiška. Pasak Visuotinės lietuvių enciklopedijos, žuvo keli tūkstančiai totorių, o jų karo grobis pateko į lietuvių rankas. Skaičiai, be abejo, gali būti išpūsti – viduramžių kronikose dažnai būdavo norima pabrėžti herojiškumą, tačiau neabejotina, kad mūšis baigėsi visišku Lietuvos triumfu.
Ši pergalė buvo ne tik karinis, bet ir politinis signalas. Ji parodė, kad Lietuva vis dar pajėgi apsiginti net po sunkių pralaimėjimų prieš Maskvą. Tai sustiprino bajorų pasitikėjimą valstybės jėgomis ir, bent kuriam laikui, sumažino totorių puolimų intensyvumą.
Tačiau ironija ta, kad Mykolo Glinskio šlovė netrukus jam pakenkė. Vos po metų jis įsivėlė į konfliktą su Lietuvos valdovu ir suorganizavo nesėkmingą maištą. Nors Klecko mūšyje jis išgelbėjo valstybę, politikoje jam nepasisekė – galiausiai jis pabėgo į Maskvą.
Klecko mūšis buvo daugiau nei tik karinė pergalė. Tai buvo simbolinis įrodymas, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė gali apginti savo žmones net prieš gausesnį priešą.
Mūšis sustiprino valstybės įvaizdį, o pergalės naujienos pasklido po visą Europą. Ši žinia buvo ypač svarbi po 1503 m. sutarties, kai Lietuva buvo priversta atiduoti dalį žemių Maskvai.
Be to, tai buvo vienas paskutinių kartų, kai totorių armija tokiu mastu įsiveržė į Lietuvos teritoriją. Po šio mūšio chanatas kurį laiką susilaikė nuo didelių puolimų, o pietinės Lietuvos sienos tapo ramesnės.
Kaip ir daugelis viduramžių mūšių, Klecko istorija turi legendinių elementų. Skaičiai apie kariuomenių dydžius ir žuvusiuosius skiriasi – vieni šaltiniai mini 7 tūkst. lietuvių prieš 20 tūkst. totorių, kiti nurodo kuklesnius skaičius.
Vis dėlto pagrindiniai faktai sutampa: mūšis vyko 1506 m. rugpjūčio pradžioje, lietuviai vadovaujami Mykolo Glinskio pasiekė pergalę, o jos padariniai buvo reikšmingi.
Šiuolaikiniai istorikai, remdamiesi tiek Lietuvos šaltiniais, tiek anglakalbiais tyrimais, vertina mūšį kaip vieną svarbiausių gynybinių sėkmių XVI a. pradžioje.
Klecko mūšis primena, kad Lietuvos istorija – tai ne tik didžiųjų karalių ar unijų pasakojimas, bet ir mažesnių, bet lemiamų momentų grandinė. Tai buvo laikas, kai sprendėsi žmonių likimai: ar pietinės žemės išliks gyvybingos, ar taps nuolatinių reidų zona.
Ši pergalė atnešė trumpalaikę taiką, bet ilgam įtvirtino pasitikėjimą Lietuvos kariuomenės pajėgumu. Ir nors šiandien apie Klecką kalbama mažiau nei apie Oršos mūšį, jo reikšmė to meto žmonėms buvo ne ką menkesnė – juk būtent čia buvo sustabdytas vienas didžiausių totorių antpuolių prieš Lietuvos valstybę.
Apibendrinant: Klecko mūšis – tai istorinis priminimas, kad strategija, drąsa ir vienybė gali nugalėti net akivaizdžią persvarą. Tai mūšis, kuriame Lietuva ne tik apgynė savo žemes, bet ir įrodė, kad jos dvasia stipresnė už bet kokią grėsmę.
