17-ojo amžiaus Europa buvo sudėtingas labirintas, kuriame valstybės kariavo ne tik kalavijais, bet ir diplomatinėmis intrigomis, slaptais susitarimais ir rūmų politikos teatro scena. Šiame pasaulyje išryškėdavo ne tik karaliai ar generolai, bet ir moterys, kurių įtaka dažnai veikdavo kur kas giliau nei matoma iš pirmo žvilgsnio. Viena tokių figūrų buvo Klara Izabela Pacienė — Prancūzijoje gimusi, bet likimu su Abiejų Tautų Respublika susijusi didikė, kuri tapo reikšminga politine figūra, diplomatine tarpininke ir kultūros globėja.
Tai istorija, kurią verta papasakoti ne vien dėl faktų, bet dėl atmosferos: dėl moters, stovėjusios tarp dviejų pasaulių, tarp dviejų karalienių ir dviejų politinių stovyklų.
Klara Izabela Pacienė gimė 1631 metais Prancūzijoje, kilusi iš aristokratiškos de Mailly-Lespine giminės. Būdama vos penkiolikos, ji atvyko į Abiejų Tautų Respublikos dvarą ir tapo karalienės Marie Louise Gonzaga palydove (lady-in-waiting). Tai buvo vienos svarbiausių karalienės aplinkos pareigų — padėtis, kuri atvėrė duris į politinę sceną. Apie šį gyvenimo etapą išsamiai pasakoja Klaros Izabelės Pacienės biografiniai duomenys.
Karalienės dvare Klara tapo ne tik elegantiška rūmų dama, bet ir veikli diplomatijos dalyvė: per ją buvo perduodama informacija, formuojami ryšiai ir sprendimai, atrodantys kaip spontaniškos pokylio diskusijos, bet iš tikrųjų — kaip strateginiai ėjimai.
1654 m. birželio 28 d. Klara ištekėjo už didiko ir vieno įtakingiausių LDK politikų Kristupo Zigmunto Paco — asmens, kurio vardas istorijoje siejamas su monumentaliais statiniais ir didžiule įtaka.
Šis žmogus — Kristupas Zigmantas Pacas — buvo vienas turtingiausių ir ambicingiausių to laikotarpio magnatų, Pažaislio vienuolyno fundatorius ir politinės galios atstovas.
Santuoka su Pacu ne tik pakeitė Klaros statusą, bet ir dar labiau sustiprino jos vaidmenį rūmų politikoje. Nuo šiol jos namai tapo diplomatinių susitikimų vieta, o ji pati — tarpininkė tarp Prancūzijos, Abiejų Tautų Respublikos ir kitų Europos dvarų interesų. Klara Izabela Pacienė istoriniuose šaltiniuose minima kaip viena įtakingiausių politinės aplinkos moterų.
Po pirmosios karalienės Marie Louise mirties, Klara išlaikė stiprią poziciją rūmuose ir tapo naujos karalienės Eleanoros (Eleanor of Austria) palydove.
Tai buvo ne įprastas formalus titulas: Klara veikė sprendimų centre, darė įtaką karaliaus Michało Korybuto Wiśniowieckio politiniams sprendimams, palaikė Prancūzijos poziciją karaliaus rinkimuose, o vėliau tapo Austrijos interesų gynėja.
Šaltiniai ją vadina moterimi, kuri turėjo realią įtaką valdžios struktūrai laikotarpiu, kai moterų balsai dažniausiai nebūdavo nei girdimi, nei pripažįstami.
Ji buvo žaidėja politinėje šachmatų lentoje, įvaldžiusi subtiliausią ginklą — įtaką.
Klara Izabela Pacienė mirė 1685 m., palikusi reputaciją moters, kuri gyveno tarp dviejų pasaulių: Prancūzijos kultūrinės elegancijos ir Abiejų Tautų Respublikos politinių įtampų.
Jos istorija glaudžiai susijusi ir su Pažaislio vienuolyno istorija, kur vėliau buvo palaidotas jos vyras. Apie tai rašoma straipsnyje Pažaislyje palaidotas K. Pacas, kuriame minimas ir kai kurių dokumentų sudeginimas prieš mirtį — simboliškas gestas, leidęs istorijai likti paslaptingai ir neišbaigtai.
Ar likimas buvo gailestingas Klarai? Greičiausiai ne. Tačiau atmintis apie ją rodo, kad didybė gali ateiti ne tik per karališką kraują, bet ir per intelektą, lojalumą ir drąsą būti balsu tada, kai visi kiti tyli.
Klara Izabela Pacienė nėra paprasta istorinė figūra. Ji — pavyzdys, kad istorija kuriama ne tik sostuose, bet ir tyliose aukštuomenės salėse.
Tai moteris, kuri nesirinko būti dekoracija, bet tapo politinio gyvenimo veikėja.
Jos gyvenimas parodo, kad tikroji galia kartais slypi nematomose vietose: tinkamuose žodžiuose, tinkamuose žmonėse, tinkamu metu.
Jeigu turėtume pavadinti ją vienu žodžiu — būtų „strategė“.
O jeigu trimis — „protas už sostų“.
