1748 metų birželio 11-osios rytas Vilniui tapo vienu dramatiškiausių momentų miesto istorijoje. Liepsna, prasidėjusi nuo nedidelio židinio Užupyje, akimirksniu peraugo į gaisrą, kuris pakeitė miesto veidą keliais dešimtmečiais į priekį. Šis įvykis įėjo į istoriją kaip Didysis Vilniaus gaisras 1748 m., palikdamas gilias žymes tiek architektūroje, tiek žmonių likimuose.
Tai ne tik katastrofos pasakojimas — tai istorija apie miesto atmintį, atsparumą ir gebėjimą atgimti iš pelenų.
Pirmosios liepsnos pasirodė Užupio kvartale — vietoje, kurioje mediniai pastatai buvo sustatyti taip tankiai, kad ugnis persimetė vos per kelias minutes. Nors tiksli gaisro priežastis nėra iki galo nustatyta, manoma, kad nelaimės židinys buvo spirito ar alaus gamybos patalpoje, kur perkaitęs katilas galėjo sukelti sprogimą ir greitai plintančią liepsną.
Kai ugnis pasiekė vieną iš tiltų, vedusių į miesto centrą, prasidėjo viską ryjanti banga — vėjas stūmė liepsnas link pirklių ir amatininkų kvartalų. Liudininkai, kaip rašoma istorijos puslapiuose, minėjo, kad ugnis „bėgo greičiau nei žmonės galėjo bėgti nuo jos“.
Čiužiniai, medinės sijos, stogų danga — viskas degė taip intensyviai, kad dūmai uždengė dangų. Vilniaus skambėjusių varpų garsai, kviečiantys gesinti, skendo liepsnų ūžesyje.
Ugnis sunaikino didžiąją miesto dalį. Pagal šaltinius apie Didysis Vilniaus gaisras 1748 m. žinoma, kad sudegė daugiau nei 460 mūrinių namų, 12 bažnyčių ir cerkvių, 15 didikų rūmų, nesuskaičiuojamas skaičius krautuvių, pirklių sandėlių ir dirbtuvių. Miesto vaizdas, kur senamiestis buvo medinių konstrukcijų apsuptyje, per kelias valandas virto vienu gruzdėjančiu pelenų sluoksniu.
Ypač skaudžiai nukentėjo centrinės miesto dalys — ugnis perėjo nuo Užupio link Rotušės, nušlavė kvartalus, kurie šiandien laikomi seniausia miesto dalimi. Katedros apylinkės liko apgadintos, apleistos, praradusios svarbią dalį architektūrinio paveldo.
Liudininkai rašė, kad pagrindinė tragedija slypėjo ne tik pastatuose: miestą apėmė panika, plėšikavimas, chaosas. Žmonės tiesiog nespėjo gelbėti savo namų ar šeimų. Vieni per naktį prarado visą gyvenimo turtą.
Tragedija paveikė šimtus šeimų — daugelis neteko stogo virš galvos ir buvo priversti gyventi laikinuose pastatuose arba palikti Vilnių. Gatvėse pasirodė elgetų ir pabėgėlių minių, o ekonominė veikla visiškai sustojo.
Miesto valdžiai teko susidurti su iššūkiu, kuris kilo gerokai viršijant turimas galimybes. Būtent po 1748-ųjų pradėtos taikyti naujos taisyklės, kurios turėjo užtikrinti saugumą ir sumažinti medinių konstrukcijų dominavimą senamiestyje. Ugnis paskatino pertvarkas, kurios daugelį metų formavo miesto architektūrinę ir urbanistinę struktūrą.
Po gaisro Vilnius ėmė keistis. Atstatymo darbai vyko dešimtmečiais — žmonės grįžo žaizdų atstatyti. Medinės konstrukcijos buvo keičiamos į mūrą, įvesti griežtesni statybos reikalavimai, pastatų projektai tapo taisyklingesni, aiškesni. Miestas tapo patvaresnis ir modernesnis.
Nauji pastatai, monumentai, bažnyčios ir rūmai buvo projektuojami su didesne atsakomybe, daugiau finansinių resursų, daugiau disciplinos.
Toks atsinaujinimas rodo, kad net ir baisiausia krizė gali tapti pradžia naujam etapui.
Vilnius ne pirmą kartą degė — istorija mini ir kitus gaisrus, tačiau Didysis Vilniaus gaisras 1748 m. buvo didžiausia iki tol patirta katastrofa. Ji privertė miestą permąstyti savo ateitį, bendruomenę ir savisaugą.
Šiandien vaikščiodami senamiesčio gatvėmis, mes matome ne tik tuometės tragedijos padarinius, bet ir atsinaujinimo ženklus: mūrinius pastatus, išlikusius pamatus, istoriją, įrašytą kiekviename senamiesčio kampelyje.
Tai priminimas, kad miestai yra gyvi organizmai — jie dega, griūva, atsikelia. Jie keičiasi kartu su žmonėmis.
Didysis gaisras buvo tragedija, bet taip pat ir lūžio taškas. Iš pelenų kilo naujas Vilnius — architektūriškai stipresnis, labiau koordinuotas ir kultūriškai brandesnis.
Ši istorija — apie miestą, kuris nebijojo atsigauti, ir žmones, kurie net niokojančioje liepsnoje sugebėjo matyti ateitį.
