Bangpūtys yra viena iš paslaptingiausių ir kartu įdomiausių baltų mitologijos figūrų. Jo vardas tiesiogiai susijęs su jūros bangomis ir pūtimu – „banga“ bei „pūsti“. Šis vardas atskleidžia, kad jis buvo suvokiamas kaip jūrų audrų, vėjų bei stichinių gamtos jėgų valdovas. Skirtingai nei Perkūnas, kuris simbolizavo dangaus griausmą ir teisingumą, Bangpūtys buvo labiau laukinis, nepastovus ir kartais net pavojingas. Jis stovėjo ten, kur žemė susiduria su jūra, o žmogaus gyvenimas tampa priklausomas nuo nenuspėjamų vandenų.
Senosiose kronikose apie Bangpūtį išliko mažai tiesioginių užrašymų, tačiau jo vardas minimas tiek lietuviškuose, tiek latviškuose padavimuose. Dažnai jis siejamas su žvejų tikėjimais, kur jūra suvokiama kaip gyva būtybė, turinti savo šeimininką. Baltų pasaulėvaizdyje kiekviena stichija turėjo savo valdovą – ugnį saugojo Gabija, žemę globojo Žemyna, o jūrų gelmėse viešpatavo Bangpūtys.
Bangpūčio vardas yra labai išraiškingas: „banga“ ir „pūsti“ jungiasi į vieną vaizdinį, kuris reiškia vėją, audrą, griaudėjantį jūros paviršių. Tai nėra abstraktus dievas, bet labai konkrečiai su stichija susijusi figūra. Manoma, kad jis atsirado iš senųjų indoeuropiečių jūrų ir vėjų dievų panteono, tačiau baltų tradicijoje įgavo savitą veidą. Jis buvo ne tik vėjas, bet ir jūros sielos valdovas, kartais vaizduojamas kaip piktas senolis su barzda, kuris gali sukelti audrą ar ją nuraminti.
Bangpūčio ikonografija nėra gausi, tačiau vėlyvuosiuose šaltiniuose jis dažnai vaizduojamas kaip stiprus vyras, turintis barzdą, kartais su vainiku arba kepure, rankose laikantis lazdą ar irklą. Jo veidas tarsi išpučiamas oro gūsio – tai primena ir kitų Europos tautų vėjų dievų atvaizdus, kur burnos skleidžia vėją. Šalia jo dažnai įsivaizduojamos bangos, jūros purslai, audros debesys. Viršuje matote mūsų interpretaciją pagal mūsų stalo žaidimo stilių.
Baltų tautosakoje bangos ir vėjas dažnai personifikuojami. Žvejų giesmėse randame užuominų, kad jūra gali pykti, šaukti ar raminti. Tokie įvaizdžiai sutampa su Bangpūčio valdžia. Jis nėra vien gėrio ar blogio simbolis – jis yra jūros dėsnių įkūnytojas, kartais malonus, kartais pražūtingas.
Bangpūtys nebuvo izoliuotas dievas. Jo veikla glaudžiai siejosi su Perkūno audromis – vienas valdė dangų, kitas jūrą. Galima įsivaizduoti, kad kai griaudė Perkūnas, Bangpūtys pakeldavo bangas. Tokiu būdu jų jėgos veikdavo kartu, sukeldamos gamtos kataklizmus.
Taip pat Bangpūčio figūra buvo susijusi su Žemyna – žemės deive, nes jūra nuolat siejosi su žemės krantais. Žvejams jis buvo toks pat svarbus, kaip ūkininkams Žemyna. O Gabija – ugnies deivė – stovėjo priešingoje stichijų pusėje: viena globojo ugnį, kita – vandenį.
Latvių liaudies dainose (dainose) yra išlikę motyvų apie jūros bangų viešpatavimą, nors ne visuomet vardu įvardytas pats Bangpūtys. Lietuvių tautosakoje daugiau užuominų apie „jūros tėvą“ ar „bangų viešpatį“. Tokie epitetai rodo, kad žmonės į jūrą žiūrėjo kaip į gyvą, valdančią galią.
Žvejai prieš išplaukdami į jūrą dažnai atlikdavo apeigas – aukodavo duonos, alaus ar net gyvulių. Tai buvo skirta Bangpūčiui, kad jis palankiai nupūstų vėją ir neiškeltų audros. Net XIX a. etnografiniai šaltiniai mini aukojimus jūrai.
Bangpūtis nėra vienišas reiškinys pasaulyje. Graikų mitologijoje egzistuoja Poseidonas – jūrų valdovas, o taip pat įvairūs vėjų dievai, tokie kaip Borejas ar Notas. Skandinavų tradicijoje žinomas Njordas (Njörðr), jūrų ir vėjų dievas. Vis dėlto baltų Bangpūtys išskirtinis tuo, kad jis nebuvo susijęs su laivyba ar prekyba tiek, kiek su stichijos jėga. Jis ne tiek globojo, kiek valdė, todėl žmonės su juo elgėsi su pagarba ir baime.
Šiandien Bangpūčio vardas vis dažniau pasirodo kultūroje. Jis naudojamas literatūroje, mene, net moderniose iliustracijose. Menininkai dažnai vaizduoja jį kaip rūstų senolį, stovintį tarp bangų, pučiantį vėją iš savo burnos. Kai kurie folkloro ansambliai ar kultūriniai projektai renkasi Bangpūčio vardą kaip simbolį, siekiantį parodyti jūrinę lietuvių ir latvių tapatybę.
Taip pat Bangpūčio įvaizdis gyvuoja kaip metafora žmogaus gyvenime – jis simbolizuoja audringus laikus, išbandymus, bet ir jėgą, kurią reikia įveikti. Literatūroje Bangpūtys dažnai naudojamas kaip galingų jėgų, kurios viršija žmogaus galimybes, metafora.
Bangpūtys yra viena svarbiausių baltų mitologijos figūrų, atstovaujanti jūrą ir vėjus. Jo vardas ir įvaizdis rodo glaudų baltų ryšį su gamta, stichijomis, kurios formavo jų pasaulėvaizdį. Nors apie jį išliko nedaug istorinių šaltinių, liaudies atmintis ir šiuolaikinės interpretacijos leidžia Bangpūtį matyti kaip gyvą, galingą jūrų valdovą. Jis yra priminimas apie gamtos nenuspėjamumą, žmogaus pažeidžiamumą ir būtinybę gerbti aplinką.
