Didžiąją dalį LDK istorijos iki pat Vytauto krikšto, o dar kurį laiką ir po to, Lietuviai buvo išdidūs pagonys. Baltų dievai yra svarbi mūsų LDK istorijos tapatybės dalis.
Vaidilutės – tai senovės baltų kunigės, tarnavusios šventajai ugniai ir simbolizavusios dvasinę lietuvių stiprybę. Jos buvo atsakingos už ugnies palaikymą šventyklose, ypač ugnies deivės Gabijos garbei, užtikrinančios bendruomenės apsaugą ir klestėjimą. Vaidilutės gyveno skaistybėje, pasižymėjo dora ir ypatinga ryšio su dievybėmis jėga. Jos buvo gerbiamos kaip tarpininkės tarp žmonių ir dievų pasaulio, ritualų sergėtojos, įkvėpusios tautą drąsai ir ištikimybei savo tikėjimui. Vaidilučių statusas pabrėžė moters svarbą baltų kultūroje – jos ne tik saugojo šventumą, bet ir skleidė dvasinę šviesą, stiprindamos bendruomenės vienybę ir tapatumą.
Perkūnas – galingasis baltų griaustinio ir dangaus dievas, laikomas vienu svarbiausių lietuvių mitologijoje. Jis simbolizavo ne tik gamtos jėgą, bet ir teisingumą, drąsą bei karingą dvasią. Perkūnas buvo saugotojas, kuris su griaustiniais ir žaibais gynė žmones nuo blogio jėgų ir piktybinių dvasių. Šventųjų ąžuolų giraitėse buvo laikomos jo garbei skirtos apeigos, kuriose buvo prašoma dievo apsaugos ir vaisingumo žemei. Perkūno galia skatino bendruomenės ryžtą ir vienybę, jis tapo dorybės ir stiprybės pavyzdžiu. Jo figūra tebelieka gyva tautosakos pasakojimuose ir primena lietuvių nepalaužiamą ryšį su gamta ir dvasiniu pasauliu.
Žemyna – baltų žemės ir gyvybės deivė, gerbiama kaip Motina Žemė, iš kurios kyla visa gyvybė. Ji simbolizuoja žemės vaisingumą, augalijos ir gyvūnijos klestėjimą, todėl buvo ypatingai garbinama per pavasario ir derliaus šventes. Žemynos kultas skatino žmones gerbti ir saugoti gamtą, nes ji buvo laikoma gyva būtybe, globojančia žmones ir teikiančia jiems išgyvenimo pagrindą. Deivės garbei žmonės dėkojo už gausą, į žemę liejo alaus ar pieno aukas, tikėdami jos globa. Žemynos įvaizdis išliko lietuvių tautosakoje kaip giliai su gamta susijusios dvasios ir globėjos simbolis.
