Ona Jogailaitė (lenk. Anna Jagiellonka, 1523 m. spalio 18 d. – 1596 m. rugsėjo 9 d.) – Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė, viena paskutiniųjų Jogailaičių dinastijos atstovių. Jos gyvenimas – tai pasakojimas apie moterį, kuri beveik pusę amžiaus liko nuošalyje, o paskui, žlugus vyriškajai dinastijos linijai, netikėtai atsidūrė didžiosios politikos centre: tapo karaliene, bet taip ir negavo tikrosios valdžios. Ji dažnai vadinama tiltu tarp Jogailaičių epochos pabaigos ir naujosios Vazų dinastijos pradžios.
Ona gimė Krokuvoje kaip Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos duktė, garsiojo valdovo Žygimanto Augusto sesuo. Tėvų dvare ji gavo gerą, Renesanso dvasios išsilavinimą, tačiau, skirtingai nei daugelis to meto karališkųjų dukterų, ilgai liko netekėjusi. Gyveno Vavelyje, Plocke Mazovijoje, o 1558–1564 m. – Vilniuje. Ši užsitęsusi „laukimo” būsena vėliau taps viena ryškiausių jos biografijos detalių – valdovės karūnos ji sulaukė tik būdama daugiau nei penkiasdešimties.
Onos ir jos brolio Žygimanto Augusto santykiai buvo sudėtingi. Ji nepritarė garsiajai brolio santuokai su Barbora Radvilaite ir dėl to su juo konfliktavo. Vis dėlto asmeniniai nesutarimai nesugriovė giminystės ryšių – Žygimantas Augustas testamentu užrašė seseriai savo palikimą. Būtent šis palikimo klausimas vėliau taps skaudžiu jos gyvenimo mazgu.
Lūžis įvyko 1572 m., kai mirus Žygimantui Augustui nutrūko vyriškoji Jogailaičių linija. Nuo tos akimirkos Ona buvo laikoma dinastijos tęsėja ir simboliškai tituluota infante – tai suteikė jai reikšmingą politinę įtaką per tris tarpuvaldžių (bekaralmečių) laikotarpius. Politinio elito akyse ji virto savotišku dinastinio teisėtumo garantu: manyta, kad būsimasis karalius turėtų vesti Oną ir taip susieti save su Jogailaičių paveldu.
Iš pradžių, 1573 m., ją vesti buvo įsipareigojęs Henrikas Valua, bet šiam pabėgus iš Lenkijos ir atsisakius sosto pažadas neteko galios. Per kitą tarpuvaldį panašų įsipareigojimą buvo davęs ir Ernestas Habsburgas. Taip Onos ranka tapo politine kortele didžiajame kovos dėl sosto žaidime.
1575 m. gruodžio 13 d. Varšuvoje Ona Jogailaitė buvo paskelbta Lenkijos karaliene ir Lietuvos didžiąja kunigaikštiene, tačiau realiai sosto neužėmė. Netrukus, 1576 m. gegužės 1 d., ji ištekėjo už Lenkijos karaliumi išrinkto Transilvanijos kunigaikščio Stepono Batoro; karališkoji pora tą pačią dieną buvo drauge vainikuota Vavelyje.
Ši santuoka buvo grynai politinė. Batoras buvo maždaug dešimčia metų jaunesnis, o Onai teko sutikti su skaudžia sąlyga – atsisakyti Žygimanto Augusto palikimo mainais į karūną. Pasakojama, kad per karūnaciją penkiasdešimt dvejų metų karalienė verkė taip, jog aptaškė ašaromis baltą vestuvinę suknelę. Tituliškai ji tapo valdove, bet tikrąją galią pasiliko Steponas Batoras.
Batoras su žmona valdžia nesidalino, ir netrukus jųdviejų keliai išsiskyrė. Ona bandė stiprinti savo grupuotės politinę įtaką, dėl to su vyru konfliktavo ir galiausiai ėmė gyventi atskirai, daugiausia Varšuvoje. Ten ji pasireiškė kaip energinga asmenybė: aktyviai ūkininkavo, laikė prašmatnų dvarą, priešinosi reformacijai ir garsėjo dideliu pamaldumu. Jai pavyko atgauti ir dalį motinos Bonos Sforcos palikimo Bari kunigaikštystėje Italijoje – tai liudija jos atkaklumą ginant savo teises net ir neturint realios politinės galios.
1586 m. mirus Steponui Batorui, Ona vėl atsidūrė dinastinės politikos sūkuryje. Kaip paskutinė svarbi Jogailaičių atstovė, ji siekė, kad nauju Lenkijos karaliumi taptų jos seserėnas – sesers Kotrynos Jogailaitės sūnus Zigmantas Vaza. Jos pastangos pavyko: sostą perėmė Vazų dinastija. Tiesa, ilgainiui Ona susipyko ir su savo globotiniu – tai buvo dar vienas ženklas, kad jos politinė įtaka rėmėsi labiau dinastiniu autoritetu nei realiais valdžios svertais.
Paskutinius gyvenimo metus Ona praleido Varšuvoje, kur ir mirė 1596 m. rugsėjo 9 d. Ji buvo palaidota Krokuvoje, Vavelio katedros Žygimantų koplyčioje – toje pačioje vietoje, kur ilsisi ir kiti Jogailaičiai. Simboliška, kad paskutinė ryški dinastijos atstovė atgulė greta savo giminės, tarsi užsklęsdama ištisą Lietuvos ir Lenkijos istorijos epochą.
Onos Jogailaitės atminimas ilgą laiką buvo primirštas, o jos asmenybę gaubė prieštaringi vertinimai. Dvariškių apkalbose ji net buvo vadinta nuodytoja, o istorinėje atmintyje neretai likdavo tik nelaimingos, valdžios netekusios karalienės šešėlyje. Pastaraisiais metais susidomėjimas ja atgijo: rašytoja Ilona Skujaitė išleido istorinį romaną „Nemeilė”, o 2025–2026 m., minint 450-ąsias karūnavimo metines, Lietuvos kūrėjos surengė jai skirtą kultūrinį projektą Birštone, grąžinusį šią valdovę į viešąją atmintį. Iki šių dienų išlikęs ir ankstyvas jos atvaizdas – dailininko Luko Cranacho Jaunesniojo 1553 m. sukurta miniatiūra.
Ona Jogailaitė istorijoje liko kaip epochos lūžio simbolis – paskutinė reikšminga Jogailaičių atstovė, per kurios asmenį dinastinis teisėtumas buvo perduotas naujiems valdovams. Jos gyvenimas atskleidžia ir to meto moters valdovės padėties dviprasmybę: turėdama aukščiausią titulą, ji taip ir negavo tikrosios valdžios. Būtent dėl šio kontrasto – tarp simbolinės galios ir realaus bejėgiškumo – jos istorija tebedomina istorikus, rašytojus ir menininkus.
