Vytauto Didžiojo karūna – vienas paslaptingiausių objektų Lietuvos istorijoje. Daugelis yra girdėję pasakojimą, kad į Lietuvą vežamą karūną pagrobė lenkai ir taip neleido Vytautui tapti Lietuvos karaliumi. Kitos legendos teigia, kad karūna buvo perpjauta pusiau, paslėpta Lenkijoje ar net panaudota kitoms valdovo insignijoms.
Tačiau tikroji istorija yra dar įdomesnė.
Šiandien žinome, kad Vytautui skirta karūna iš tiesų buvo pagaminta. Ji keliavo Lietuvos link, tačiau Vilniaus nepasiekė. Dar daugiau – po Vytauto mirties jos kelią kurį laiką galima atsekti pagal XV a. finansinius dokumentus.
O tada karūna tiesiog dingsta iš istorinių šaltinių.
XV a. trečiajame dešimtmetyje Vytautas Didysis buvo savo politinės galios viršūnėje. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo milžiniška valstybė, o Vytauto įtaka siekė gerokai už jos ribų.
Po 1422 m. Melno taikos buvo užbaigta ilgalaikė Lietuvos kova su Vokiečių ordinu dėl Žemaitijos. Vytauto įtaka stiprėjo Rusios žemėse, Pskove ir Naugarde, o jo politinė įtaka buvo juntama ir Aukso ordoje.
Tačiau liko vienas esminis klausimas – Lietuvos santykiai su Lenkija.
Vytautas buvo Lietuvos didysis kunigaikštis, bet karaliaus titulas būtų reiškęs gerokai daugiau nei dar vieną titulą šalia jo vardo.
Tai būtų buvęs Lietuvos politinio statuso sustiprinimas.
Kaip pažymi Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vytautas siekė išsaugoti savo sukurtos valstybės suverenitetą ir apsaugoti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę nuo Lenkijos ponų siekių ją glaudžiau susieti su Lenkijos Karūna.
Todėl karūnacijos klausimas buvo ne tik asmeninė Vytauto ambicija.
Ant kortos stovėjo Lietuvos valstybės statusas.
Lemiamas momentas atėjo 1429 metais.
Lucke įvyko vienas svarbiausių to meto Vidurio ir Rytų Europos valdovų susitikimų. Jame dalyvavo Vytautas, Lenkijos karalius Jogaila, Romos karalius Zigmantas Liuksemburgietis ir daugelio kitų regiono politinių jėgų atstovai.
Būtent čia buvo iškelta idėja Vytautą vainikuoti Lietuvos karaliumi.
Įdomu tai, kad Jogaila iš pradžių Vytauto karūnavimo sumanymą palaikė. Tačiau Lenkijos politinis elitas tam smarkiai priešinosi, o jo spaudžiamas Jogaila vėliau savo poziciją pakeitė.
Prasidėjo 1429–1430 m. konfliktas, kurį istorikai vadina „karūnacine audra“.
Išsamiai šiuos įvykius ir vėliau atsiradusias legendas nagrinėja istoriko Rimvydo Petrausko publikacija apie neįvykusią Vytauto karūnaciją.
Vytauto karūnacija nebuvo vien miglotas politinis planas.
Buvo nustatyta konkreti data:
1430 m. rugsėjo 8 d.
Karūnacija turėjo vykti Vilniuje.
Pasiruošimas ceremonijai jau vyko, o į Lietuvą rinkosi aukšti svečiai. Apie planuotą karūnaciją ir jos sužlugdymą rašoma ir VLE straipsnyje apie karūnaciją.
Atrodė, kad Lietuvai liko vos vienas žingsnis iki karalystės.
Tačiau buvo viena problema.
Karūna dar buvo pakeliui.
Čia prasideda garsiausia šios istorijos dalis.
Lietuvoje šimtmečius gyvavo pasakojimas, kad lenkai sustabdė Vytauto karūną gabenusius pasiuntinius, karūną pagrobė ir taip neleido Lietuvai tapti karalyste.
Tačiau ši versija turi rimtą problemą.
Istoriniai šaltiniai rodo, kad buvo dvi skirtingos pasiuntinybės.
Pirmajai vadovavo Vienos universiteto teisininkas Baptista Cigala. Šios delegacijos užduotis buvo Vytautui paaiškinti teisinius karūnacijos klausimus.
Lenkai šią delegaciją iš tiesų sulaikė ir apiplėšė.
Buvo atimti dokumentai ir dovanos.
Tačiau – ir tai labai svarbu – karūnos ši pasiuntinybė nevežė.
Kaip aiškinama Orbis Lituaniae Vytauto karūnos istorijos analizėje, karūnas gabeno kita, iškilminga delegacija.
Jos priešakyje buvo Magdeburgo arkivyskupas.
Dar viena mažiau žinoma detalė – buvo ruošiama ne tik Vytauto karūna.
Karūnuota turėjo būti ir jo žmona Julijona.
Tai reiškia, kad Lietuvos link keliavo dvi karūnos.
Šių insignijų istoriją išsamiai tyrė istorikas Sergejus Polechovas. Jo akademiniame tyrime apie 1429–1430 m. karūnacinę audrą ir Vytautui skirtas insignijas analizuojami Niurnbergo miesto išlaidų dokumentai, Vokiečių ordino šaltiniai bei kiti su karūnacijos rengimu susiję dokumentai.
Būtent tokie šaltiniai leidžia gana užtikrintai teigti:
Vytauto karūna nebuvo vien simbolinis pažadas. Realios karūnacijos insignijos buvo pagamintos.
Karūnas gabenanti delegacija keliavo Lietuvos link.
Tačiau Lenkijos pusė ėmėsi priemonių sutrukdyti jos kelionei.
Pasiuntiniai sužinojo apie Lenkijoje pastatytas užtvaras ir apie pirmosios delegacijos sulaikymą.
Rizikuoti jie nenorėjo.
Karūnas gabenanti delegacija pasiekė Frankfurtą prie Oderio, tačiau toliau nebevyko.
Ji apsisuko.
Karūnos buvo nugabentos atgal į Niurnbergą.
Tokį įvykių scenarijų pateikia ir Visuotinė lietuvių enciklopedija: karūnas vežusi pasiuntinybė, sužinojusi apie lenkų užtvaras ir pirmosios delegacijos sulaikymą, iš Frankfurto prie Oderio grįžo į Niurnbergą.
Tai labai svarbi detalė.
Lenkijos pasipriešinimas iš tiesų sutrukdė karūnacijai, tačiau nėra pagrindo teigti, kad lenkai fiziškai pagrobė pačią Vytauto karūną.
Karūna greičiausiai į Lenkijos teritoriją apskritai nepateko.
Rugsėjo 8-osios karūnacijai neįvykus, projektas nebuvo iš karto palaidotas.
Karūnavimą dar buvo galima surengti vėliau.
Tačiau laiko beveik nebeliko.
Vytautas tuo metu buvo maždaug aštuoniasdešimties metų – itin garbaus amžiaus XV amžiaus žmogui.
1430 m. spalio 27 d. Vytautas mirė Trakuose.
Iki planuotos karūnacijos buvo praėję vos septynios savaitės.
Su Vytauto mirtimi žlugo ir galimybė jam tapti Lietuvos karaliumi.
Tačiau pati karūna niekur nedingo.
Bent jau kol kas.
Čia prasideda turbūt netikėčiausia visos istorijos dalis.
Karūna buvo sugrįžusi į Niurnbergą ir toliau turėjo milžinišką materialinę vertę.
Romos karaliui Zigmantui Liuksemburgiečiui reikėjo pinigų.
Todėl 1431 metais Vytautui skirta karūna buvo panaudota kaip labai brangus užstatas.
Ji buvo įkeista už 1 500 guldenų Niurnbergo pirkliui.
Šią informaciją pateikia išlikusius Niurnbergo finansinius dokumentus aptariantis Rimvydo Petrausko tekstas apie Vytauto karūnos likimą.
Tačiau tai dar ne pabaiga.
Karūna vėliau buvo įkeičiama kitiems turtingiems miestiečiams, susijusiems su:
Ravensburgu, Bazeliu ir Regensburgu.
Taigi Vytauto karūnos pėdsakas po jo mirties dar kurį laiką buvo visiškai realus ir dokumentuojamas.
Paskutinis šiuo metu žinomas dokumentas, leidžiantis sekti Vytauto karūnos istoriją, datuojamas 1434 metais.
Ir tada nutinka kažkas keisto.
Dokumentinis pėdsakas nutrūksta.
Karūna dingsta.
Ne legendose.
Ne pasakojimuose.
O tiesiog iš dokumentų.
Kas jai nutiko po 1434 metų, šiandien tiksliai nežinoma.
Tai viena logiškiausių versijų.
Viduramžių karūna buvo ne tik valstybės simbolis. Tai buvo labai vertingas objektas iš aukso, sidabro ir brangakmenių.
Todėl tokios insignijos galėjo būti naudojamos ir kaip finansinis turtas.
Jeigu įkeista Vytauto karūna galiausiai nebuvo išpirkta, naujasis jos savininkas nebūtinai turėjo sentimentų Lietuvos valdovui, kuris jau buvo miręs.
Jam tai galėjo būti tiesiog didelės vertės auksas ir brangakmeniai.
Todėl visiškai įmanoma, kad karūna buvo išardyta, jos brangakmeniai panaudoti kituose dirbiniuose, o metalas perlydytas.
Tačiau svarbu atskirti tikimybę nuo fakto:
neturime dokumento, kuris patvirtintų, kad Vytauto karūna tikrai buvo išlydyta.
Todėl jos galutinis likimas lieka nežinomas.
Jeigu karūna greičiausiai nebuvo pagrobta, iš kur atsirado garsioji istorija?
Ji susiformavo vėliau.
XVI a. pradžios Lietuvos metraščių tradicijoje jau pasakojama, kad lenkai esą atėmė iš lietuvių pasiuntinių karaliaus vainiką, perkirto jį pusiau ir panaudojo Krokuvos vyskupo insignijai.
Šios legendos atsiradimą ir raidą išsamiai aptaria LDK istorijos projektas „Orbis Lituaniae“.
Tokį pasakojimą nesunku suprasti.
Neįvykusi karūnacija Lietuvos politinėje atmintyje galėjo tapti prarastos galimybės simboliu.
Lietuva buvo labai arti karalystės.
Lenkijos politinis elitas karūnacijai aktyviai priešinosi.
Vytautas mirė jos nesulaukęs.
Iš šių tikrų istorinių aplinkybių ilgainiui gimė daug paprastesnė istorija:
lenkai pavogė Lietuvos karūną.
Tačiau tikroji istorija buvo gerokai sudėtingesnė.
Praėjo beveik penki šimtai metų.
Ir staiga pasirodė sensacija.
1910 m. Sandomire buvo rasta sena karūna.
Lietuvoje greitai atsirado autorių, paskelbusių, kad tai galėtų būti legendinė Vytauto karūna.
Buvo net svarstoma, ar ji negalėjo būti kada nors pagrobta iš Vytauto kapo Vilniaus katedroje.
Tačiau rimtų įrodymų šiai teorijai neatsirado.
Vytauto karūnos paieškų istoriją nagrinėjantys istorikai Sandomiro radinio su Vytautui pagaminta karūna patikimai nesieja.
Tai dar viena graži, bet neįrodyta legenda.
Vytauto mirtis dar nereiškė, kad Lietuvos karalystės idėja iš karto mirė.
Po jo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Švitrigaila.
Ir jis taip pat siekė karaliaus titulo.
Švitrigailos biografijoje nurodoma, kad jis gynė LDK suverenumą ir buvo sumanęs vainikuotis Lietuvos karaliumi.
Dar įdomiau, kad po Vytauto mirties Švitrigaila mėgino gauti Vytautui skirtą karūną, tačiau nesėkmingai.
Tai rodo, kad buvo kalbama ne vien apie asmeninę Vytauto ambiciją.
Karaliaus titulas galėjo tapti priemone įtvirtinti aukščiausią Lietuvos valdovo suverenumą.
Tai vienas didžiausių Lietuvos istorijos „kas būtų, jeigu…“.
Jeigu 1430 m. karūna būtų pasiekusi Vilnių ir Vytautas būtų karūnuotas, Lietuva būtų turėjusi karalių.
Tačiau negalime automatiškai teigti, kad Lietuvos Karalystė būtų egzistavusi dar šimtus metų.
Vytautas neturėjo išlikusio sūnaus, kuris galėtų paprastai paveldėti sostą. Po jo mirties vis tiek būtų prasidėjusi sudėtinga politinė kova dėl valdžios.
Tačiau simbolinė ir teisinė karūnacijos reikšmė galėjo būti milžiniška.
Vytautas būtų miręs ne kaip Lietuvos didysis kunigaikštis, o kaip Lietuvos karalius.
O Lietuvos politinio statuso klausimas būtų patekęs į visiškai kitą lygmenį.
Tiksliausias atsakymas yra labai paprastas:
mes nežinome.
Tačiau šiandien galime atmesti bent dalį legendų.
Pagal istorinius šaltinius tikėtina karūnos kelionė atrodė maždaug taip:
Niurnbergas → Frankfurtas prie Oderio → kelionė Lietuvos link nutraukiama → grįžimas į Niurnbergą → įkeitimas 1431 m. → karūna pereina per kelis kreditorius → paskutinis žinomas pėdsakas 1434 m. → nežinomas likimas.
Šią istoriją ypač sustiprina tai, kad ji remiasi ne vien kronikomis. Išlikusios sąskaitų knygos ir įkeitimo dokumentai leidžia sekti objektą, kuris turėjo tapti vienu svarbiausių Lietuvos valstybingumo simbolių.
Galbūt karūna buvo išlydyta.
Galbūt jos auksas šiandien yra visiškai kitame papuošale.
Galbūt jos brangakmeniai per šimtmečius keliavo iš rankų į rankas.
O teoriškai įmanoma ir labiausiai intriguojanti versija – kažkuri jos dalis išliko iki mūsų dienų, tačiau niekas nebežino, kas tai yra.
Todėl Vytauto Didžiojo karūnos istorija yra ne tik pasakojimas apie neįvykusią ceremoniją.
Tai pasakojimas apie momentą, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo nepaprastai arti to, kad jos valdovas būtų vainikuotas karaliumi – ir apie karūną, kurios pėdsakus galime sekti dar ketverius metus po neįvykusios karūnacijos, kol 1434 m. ji galutinai pradingsta istorijos rūke.
