Kai kalbame apie Lietuvos istoriją, dažniausiai akys krypsta į didžiuosius valdovus – Jogailą, Vytautą Didįjį, Žygimantą Augustą. Tačiau šalia jų gyveno moterys, kurios laikui bėgant tapo ne tik politinėmis figūromis, bet ir savo epochos simboliais. Viena tokių – Kotryna Jogailaitė – paskutinė iš Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos moterų, vienintelė Jogailos palikuonė, tapusi Švedijos ir Suomijos karaliene.
Jos vardas neretai lieka šešėlyje tarp garsesnių brolių ir pusbrolių, tačiau Kotryna turėjo nepaprastą likimą, kuriame susipynė politika, meilė, ambicijos ir ištikimybė savo šaknims.
Kotryna gimė 1526 m. lenkų karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo ir italų kilmės karalienės Bonos Sforcos šeimoje. Jos vaikystės pasaulis buvo pilnas kultūros, prabangos, bet ir politinių intrigų.
Augdama kartu su broliu Žygimantu Augustu, ji nuo mažens buvo ruošiama dinastinei santuokai, kuri turėjo sustiprinti Lietuvos ir Lenkijos valstybės įtaką Europoje. Kotryna buvo auklėjama kaip princesė, mokėsi kalbų, muzikos, etiketo, tačiau meilės ir savarankiškumo jos aplinkoje buvo mažai.
Kai 1562 m. švedų princas Jonas III ieškojo sąjungos su galingais kaimynais, politinė logika vedė jį prie Jogailaičių. Nors Kotryna jau buvo vyresnio amžiaus pagal to meto princesių standartus (36 metai), ji vis dar buvo viena vertingiausių nuotakų Europoje.
Jų santuoka įvyko 1562 m. Vilniuje, ir ši ceremonija tapo vienu didingiausių to laikotarpio įvykių šiame krašte. Tačiau ši meilės istorija buvo visai nepasakiška:
Princas Jonas buvo pavaldinys Švedijos karaliui Erikui XIV, kuris ne tik nepritarė santuokai, bet ir bijojo, kad Jogailaičių kraujas taps grėsme jo valdžiai.
Dėl šios baimės Kotryna su vyru buvo įkalinti pilies požemiuose, kur vargo beveik ketverius metus.
Išlaisvinti jie buvo tik tada, kai Jonas nuvertė savo brolį ir 1569 m. tapo Švedijos karaliumi. Kotryna kartu su juo – Švedijos ir Suomijos karaliene.
Nors ji gyveno svetimoje šalyje, Kotryna niekada nenutraukė ryšių su Lietuva ir Lenkija. Istorikai mini, kad ji:
Puoselėjo katalikybę protestantiškoje Švedijoje
Siuntė laiškus ir dovanas Vilniaus bei Krokuvos dvarams
Kartu su vyru siekė sustiiprinti sąjungą su ATR
Globė kultūros ir meno atstovus
Ji buvo ne tik politinė jungtis tarp dviejų regionų – Kotryna tapo tiltu tarp dviejų religijų ir dviejų karalysčių.
Kotryna susilaukė sūnaus Zigmanto Vazos – vieno svarbiausių Europos valdovų, valdžiusio Lenkiją, Lietuvą ir Švediją. Tai buvo momentas, kai Gediminaičių ir Vazų dinastijos susijungė į vieną politinę liniją.
Per savo sūnų Kotryna tapo motina dviejų karalysčių – jos kraujas tęsėsi tiek Švedijos soste, tiek Vilniaus ir Krokuvos valdžioje.
Tačiau pati karalienė dažnai sirgo, o gyvenimo pabaigoje kentėjo nuo įvairių negalavimų. Ji mirė 1583 m. Stokholme, būdama vos 57-erių – bet paliko nepajudinamą pėdsaką Europos istorijoje.
Kotryna Jogailaitė – ne tik politinė figūra. Ji – žmogus, kuris:
Likimo pastatytas tarp dviejų didžiųjų pasaulių
Turėjo išmokti kariauti diplomatiniais ginklais
Išliko ištikima savo kilmei, net kai buvo toli nuo tėvynės
Šiandien ji tampa vis labiau atrandama – feministinė, kultūrinė, istorinė herojė, kuri turėjo kur kas daugiau galios nei jai buvo priskirta ilgus šimtmečius.
Visai neseniai šios valdovės istorija buvo prikelta naujam gyvenimui lietuvių literatūroje – rašytoja Ilona Skujaitė išleido romaną „Karo nuotaka”.
Ši knyga – ne tik istorinis romanas, bet ir emocinis pasakojimas apie moterį, kuri stengėsi rasti savo vietą tarp valstybės reikalų, vyrų valdžios ir asmeninių troškimų. Skaitytojas gali pajusti, ką reiškė būti didžios dinastijos palikuone ir tuo pačiu – gyvu žmogumi, trokštančiu meilės, saugumo ir teisės spręsti savo likimą.
Tai praplėstas, žmogiškas žvilgsnis į valdovę, kurią verta pažinti naujai.
Kotryna Jogailaitė – tai figūra, kuri įkūnija Europos politinės istorijos dramą. Ji gyveno tarp dviejų karališkų dvarų, dviejų tikėjimų, dviejų kultūrų. Jos likimas parodo, kaip viena moteris gali pakeisti ištisų valstybių kryptį, net jei jos balsas skamba tyliau nei karalių kardai.
Ir galbūt šiandien, vėl atrandant Kotryną, mes atrandame didesnę Lietuvos istorijos dalį, kuri buvo nepelnytai pamiršta.
