Mikalojus Radvila Rudasis (1512–1584) – viena ryškiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) figūrų XVI amžiuje. Jis buvo ne tik iškiliausias savo giminės atstovas, bet ir vienas svarbiausių Lietuvos politikos, kariuomenės bei religijos veikėjų. Jo gyvenimas – tai pasakojimas apie lojalumą Tėvynei, kilmingą garbę, ištvermę mūšiuose ir nuoseklų siekį išsaugoti Lietuvos valstybingumą didelių pokyčių ir grėsmių laikotarpiu.
Mikalojus Radvila Rudasis gimė 1512 metais garsioje Radvilų giminėje – vienoje įtakingiausių LDK bajorų šeimų, kurios šaknys siekė XIV amžių. Jo tėvas buvo Jonas Radvilaitis, o motina – Ona Kiškaitė. Šeima priklausė Radvilų Biržų–Dubingių šakai, kuri iškilo per Radvilą Astiką – šios giminės pradininką, glaudžiai bendradarbiavusį su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Vytautu Didžiuoju.
Radvilų giminė garsėjo ne tik savo turtu ir valdų gausa, bet ir išsilavinimu bei politine įtaka. Jaunasis Mikalojus nuo mažens buvo ruošiamas valstybės tarnybai – mokėsi kalbų, karo taktikos, diplomatijos ir teologijos. Jo auklėjime buvo derinamos lietuviškos riteriškos tradicijos ir vakarietiškas humanizmas, tuo metu plintantis visoje Europoje.
Radvila Rudasis anksti įsitraukė į valstybės gyvenimą. Jis ėjo daugybę svarbių pareigų – buvo Trakų vaivada, Lietuvos didysis kancleris, didysis etmonas (vyriausiasis kariuomenės vadas) ir LDK senatorius. Šios pareigos liudija, jog jis priklausė siauram LDK elito ratui, kuris formavo valstybės politiką ir gynė jos nepriklausomybę.
Jis garsėjo savo išmintimi, ištikimybe Lietuvos interesams ir politiniu atsargumu. Nors priklausė didikų sluoksniui, kuris neretai siekdavo savų tikslų, Radvila Rudasis stengėsi išlaikyti valstybės integralumą ir neleisti Lenkijos karalystei visiškai dominuoti LDK reikalų.
Jo požiūris dažnai buvo kontrastuojamas su pusbrolio Mikalojaus Radvilos Juodojo – kito garsaus Radvilų giminės atstovo – pažiūromis. Juodasis buvo karštas reformacijos ir protestantizmo šalininkas, o Rudasis liko ištikimas katalikų tikėjimui, todėl dažnai vadinamas „LDK katalikybės tvirtove“.
Kaip didysis etmonas, Mikalojus Radvila Rudasis pasižymėjo savo kariniais gebėjimais. Jis vadovavo daugeliui karinių kampanijų, ypač karo su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste metu. XVI a. viduryje Maskvos valstybė, valdoma caro Ivano Rūsčiojo, siekė užimti LDK rytines žemes – Smolenską, Polocką, Vitebską, Oršą.
Radvila Rudasis sugebėjo suorganizuoti gynybą ir kelis kartus atmušė priešo puolimus. Jo vadovaujama kariuomenė parodė didelį profesionalumą bei drausmę. Nors LDK kariuomenė nebuvo tokia skaitlinga kaip Maskvos, Radvila sugebėjo kompensuoti tai strateginiu lankstumu, žvalgybos naudojimu ir puikiu vietovės pažinimu.
Vienas iš žymiausių jo mūšių – kovos prie Oršos, kuriose Radvila tęsė tradicijas, pradėtas ankstesnių Lietuvos karvedžių. Jo karinė veikla padėjo išlaikyti Lietuvos teritorinį vientisumą ir atitolino Maskvos įtaką dar keliems dešimtmečiams.
Radvilos laikais vis labiau aštrėjo klausimas dėl Lietuvos ir Lenkijos santykių. Nuo 1386 m., kai Jogaila tapo Lenkijos karaliumi, abi valstybės buvo susietos personaline unija. XVI a. viduryje Lenkija siekė glaudesnio susivienijimo – Liublino unijos (1569 m.), kuri faktiškai sukūrė Abiejų Tautų Respubliką.
Mikalojus Radvila Rudasis buvo vienas pagrindinių šios unijos priešininkų. Jis manė, kad Lenkijos diduomenė per daug kišasi į Lietuvos vidaus reikalus ir kėsinasi į jos savarankiškumą. Nors galiausiai unija buvo pasirašyta, Radvilos pastangos nebuvo bevaisės – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė išlaikė atskirą administraciją, kariuomenę, iždą ir įstatymus.
Jo pozicija laikoma patriotine: jis nebuvo prieš bendradarbiavimą su Lenkija, bet siekė, kad Lietuva išsaugotų savo tapatybę ir valstybinį suverenitetą. Šis požiūris vėliau tapo svarbia lietuviškos politinės savimonės dalimi.
Radvila Rudasis buvo vienas žymiausių XVI a. Lietuvos katalikų didikų. Tuo metu LDK visuomenėje plito Reformacijos idėjos – protestantizmas, kurį aktyviai rėmė jo pusbrolis Mikalojus Juodasis. Dėl to tarp dviejų Radvilų neretai kildavo ginčų.
Rudasis laikėsi pozicijos, kad katalikybė yra ne tik tikėjimas, bet ir valstybės vienybės pamatas. Jis rėmė bažnyčių, vienuolynų ir mokyklų steigimą, globojo Vilniaus katedrą bei skatino švietimą dvasininkų tarpe. Dėl jo paramos katalikybė Lietuvoje išliko tvirta net Reformacijos įkarštyje.
Šaltiniai mini Radvilą Rudąjį kaip santūrų, bet tvirtą žmogų. Jis pasižymėjo išmintimi, ramybe ir orumu. Nors buvo karys, vengė bereikalingo smurto. Jį vertino net oponentai – tiek dėl sąžiningumo, tiek dėl gebėjimo priimti racionalius sprendimus.
Radvilos valdos buvo milžiniškos: jam priklausė Biržai, Kėdainiai, Nesvyžius, Olyka ir daugybė kitų miestų bei dvarų. Tačiau jis garsėjo ne turtu, o tarnyba valstybei. Jis paliko pavyzdį, kaip kilmingas žmogus gali būti ištikimas ne tik savo giminei, bet ir visai tautai.
Mirė Mikalojus Radvila Rudasis 1584 metais, būdamas apie 72 metų. Jo atminimas gyvas iki šiol – ne tik istoriniuose veikaluose, bet ir kultūroje, meno kūriniuose bei edukaciniuose projektuose.
Mikalojus Radvila Rudasis simbolizuoja Lietuvos valstybingumo gynimo epochą, kai tarp galingų kaimynų buvo būtina drąsa, išmintis ir diplomatija, kad šalis išliktų. Jo nuoseklumas, tikėjimo ištikimybė ir karingumas padarė jį tikru renesansinio laikotarpio didiku – politiku, kariu, mecenatu ir patriotiniu simboliu.
Istorikai dažnai vertina Radvilą Rudąjį kaip vieną paskutiniųjų didžiųjų Lietuvos kunigaikštystės patriotų prieš galutinį susiliejimą su Lenkijos politine sistema. Jo pavyzdys tapo įkvėpimu vėlesniems kovotojams už lietuvišką tapatybę ir nepriklausomybę.
Mikalojus Radvila Rudasis – tai žmogus, kuris stovėjo ant dviejų epochų ribos: viduramžių riteriškos Lietuvos ir naujųjų laikų Europos valstybingumo formų. Jo gyvenimas parodė, kad didybė slypi ne tik valdžioje ar turtuose, bet ir gebėjime išlikti ištikimam savo tautai, tikėjimui bei idealams.
Jo vardas įrašytas į Lietuvos istorijos aukso puslapius kartu su kitais didžiais šalies žmonėmis – Vytautu Didžiuoju, Jonu Karoliu Chodkevičiumi, Kristupu Radvila Perkūnu. Šiandien Mikalojus Radvila Rudasis išlieka pavyzdžiu, kaip galima derinti garbę, protą ir tėvynės meilę net ir politinių audrų sūkuryje.
